– Profesoriau, kaip šiais metais paminėjote savo gimimo dieną?
– Labai paprastai. Taip sutapo, kad pati gimimo diena buvo pirmadienį, kai jau turėjau būti nebe Vilniuje, todėl su šeima susirinkome sekmadienį – gimimo dienos išvakarėse. Ir viskas. Jokių ypatingų šventimų, bet daug širdies ir džiaugsmo.
– Ne vienas žmogus per savo gimimo dieną apmąsto prabėgusius metus, svarbiausius jų akcentus. Ar esate vienas iš jų?
– Paprastai tokiems apmąstymams nebūna laiko. Per gimimo dieną bendrauju su artimais žmonėmis, su vaikais, anūkais. Ką ten sėdėsi ir mąstysi. Ne ta situacija. Kada nors likęs vienas, gali mąstyti. Bet tai irgi man nebūdinga.
– Ar pritariate teigiantiems, kad bėgant metams tampame išmintingesni ir daugelį dalykų pradedame matyti naujai? Jei taip, kokių naujų požiūrių pastaraisiais metais atradote?
– Tai susiję ne tik su manimi, tai ir bendrais dėsningumais, kad bėgant metams, jei esi gyvas, jei reaguoji, mąstai ir lygini dalykus tarpusavyje, ne tik šiuo metu, bet ir su įvairiais atvejais bei įvykiais prieš daug metų, atrandi panašumų. Kartais pamatai, kad būtum galėjęs pasielgti protingiau. Net apie pastarąjį laikotarpį kartais tenka suformuluoti požiūrį, kokią nors tezę iškilusiam klausimui, kuris, tartum, ne pirmą kartą iškyla. O tau į galvą ateina naujas kampas. Ir tu pasakai tai, ko prieš keletą metų dar nebuvai sumąstęs ar pagavęs ir nebūtum pasakęs. Jeigu būtum per tą laiką numiręs, tai ir nebūtų niekada pasakyta arba gal kas nors kitas pasakytų. Bet kadangi vis dar gyveni, dar esi gyvas ir smegenys dar dirba, tai atsiranda ir naujesnių požiūrių. Kartais atrodo, kad išties gal dabar aš ir geriau matau.
– Ar esate susimąstęs apie dalykus, kuriuos, vertindamas iš šiandienos perspektyvos, seniau būtumėte daręs kitaip?
Labai dažnai turiu nuomonę ir manau, kad mano pareiga yra ją pasakyti. O ar ji turės įtakos, ar ne, tai jau už mano valios ribų.– Gal ne tai, kad būčiau kažkaip kitaip daręs. Tiesiog savo tam tikrą supratimą būčiau galėjęs pasakyti anksčiau, jeigu jį būčiau taip aiškiai turėjęs, kaip dabar. Vienas iš tokių, visiškai naujų, klausimų ir ateinančių įvykių – Sausio 13-osios dvidešimtmečio minėjimas.
Jos supratimas ir kartu tam tikra mano pažiūra keitėsi. Nuo tragedijos, nelaimės, žūties, gedulo dienos ji pamažu transformavosi į mūsų pergalės dieną. Pergalei pasiekti aukos kartais būna neišvengiamos. Su visa pagarba aukoms mes neliūdime ir neverkiame tą dieną, bet suvokiame, kad buvo laimėta.
Dabar aš dar papildomai suvokiu, kad mes laimėjome ne tik save, ne tik savo šalies laisvę. Mes laimėjome dar didesnį dalyką – laimėjome, kad perėjimas į demokratiją, laisvės žygis į buvusią sovietų imperiją nesustotų ties Lietuvos ir Lenkijos siena.
Vakarai, ko gero, būtų priėmę tokį variantą. Jeigu būtume likę Sovietų Sąjungoje,arba jei per Sausio 13-ąją būtume visi pabėgę, su kai kurių ponių pagalba, kurios būtų pasirašiusios su Maskva tokią sutartį, kokios pastarajai reikėjo, būtų buvusi pastatyta Michailo Gorbačiovo Vyriausybė ir mes dabar sėdėtume Rusijos Federacijoje ar panašioje sandraugoje su Baltarusija. Nei Europos Sąjungos, nei NATO nebūtų. Štai ką laimėjo žmonės drąsiai ir nesvyruodami pasirinkę, kur yra teisybė, garbė ir nusiteikę nuo šių dalykų nesitraukti. Tai buvo visi, kurie stovėjo prieš tankus.
– Galbūt teko sau pripažinti padarytas klaidas?
– Matau, kad kai kuriais žmonėmis per daug pasitikėjau. Tačiau mano buvo tokia nuostata: geriau pasitikėti, o paskui paaiškės, kaip ten su jais yra iš tikrųjų. Ir kai kada paaiškėdavo blogai. Tačiau ar dabar turiu graužtis, kad be reikalo pasitikėjau? Tai gana principinis dalykas. Gal ir ne be reikalo pasitikėjau, gal vis tiek reikėjo pasitikėti, o paskui jau...
Buvo pavojų, buvo nuostolių. Galiu būti kaltas, kad kai kurie pareigūnai netinkamai elgėsi, nors aš juos buvau pasiūlęs arba aprobavęs. Bet juk dabar nebegaliu sakyti: „O jeigu aš būčiau siūlęs ką nors kitą, kai turėjau įgaliojimus.“ Pirmiausiai aš net neįsivaizdavau, iš kur man žinoti, kas čia geresnis. Viską lėmė šiek tiek intuicija, šiek tiek pasitikėjimas: ėjome, angažavome, kvietėme žmones. Ir tuos, kurie priklausė senai sistemai. Jie juk sakė, kad nori dirbti ir dirba Lietuvai. Kai kurie dirbo sąžiningai ir pateisino mano pasitikėjimą. Kai kurie nepateisino. Kas nori, gali mane dėl to kaltinti, bet aš dalykus matau plačiau.
– Ką Jums reiškia būti žmogumi, kurio nuomonė ilgą laiką buvo ir yra svarbi nemažai daliai visuomenės?
– Pats nemąstau apie save ir apie tai, ar mano nuomonė bus svarbi, ar ne. Labai dažnai turiu nuomonę ir manau, kad mano pareiga yra ją pasakyti. O ar ji turės įtakos, ar ne, tai jau už mano valios ribų.
Tačiau turėti įsitikinimą, matyti, kur galbūt yra daroma klaida, o kur galbūt reikėtų daryti teisingą sprendimą... Aš galiu pasakyti, ką galvoju, ir manau, kad tai yra ir piliečio pareiga.
– Ar daug dalykų teko atsisakyti pasirinkus šį gyvenimo kelią?
– Be abejo. Viena mano knyga, kuriai turėjau sukaupęs medžiagos ir daug gabalų parašęs, apie 19 a. Lietuvos muziką – nėra tokios knygos. Ji nebaigta guli mano sandėlyje, nes tuo metu prasidėjo Sąjūdis. Jei būčiau galėjęs dar mėnesį ar du rašyti tik tą knygą, ji būtų buvusi išleista. O dabar ji taip ir liko nebaigta. Prasidėjo kiti dalykai.
– Profesoriau, kaip leidžiate laisvalaikį?
– Nelabai turiu laisvalaikio. Tai būna arba poilsis, arba pasivaikščiojimas, bet ne taip dažnai. Arba kalbuosi su artimaisiais. Irgi per mažai. Per mažai būna to laiko. Atvažiuoja sūnus, atvažiuoja duktė arba su žmona pasėdime, aptariame kokius nors reikalus. Tai poilsis. Nes tada kokie nors rašymo, redagavimo ar kitokie darbai padėti į šalį.
Kai skambinu, net jeigu ruošiuosi koncertui ar skambinu koncerte, tai yra toks veiklos pakeitimas, kuris yra beveik kaip poilsis. Nors tai yra didelis krūvis, bet visai kitai psichikos sričiai. Tai fizinis krūvis rankoms, pirštams, ko šiaip nebūna. Tai yra poilsis.
– Lietuva šiandien – šalis, kuria Jūs didžiuojatės?
– Šalis nėra tik šios dienos šalis. Šalis turi labai garbingą istoriją. Ir net visai neseną ir garbingą istoriją. Štai minėsime Sausio 13-ąją. Tai yra unikalus Lietuvos dalykas. Nelabai kur gali tokį rasti. Žinoma, Baltijos kelias, tokios manifestacijos nebuvo ir iki tol, ir po to ir iki šiol nėra.
Lietuva yra šalis, verta būti. Tačiau jos dabartį ir ateitį lemia žmonių kokybė, jų nusistatymai ir tai, ar jie apskritai turi nusistatymus. Ar jie yra lengvai manipuliuojami, papučiami kaip rudens lapai. Norėčiau, kad mažiau būtų tų papučiamų rudens lapų, kad daugiau būtų žmonių, šaknimis įaugusių į žemę.
– Ko reikia, Jūsų manymu, kad šalyje būtų daugiau tokių žmonių?
– Reikia auklėjimo nuo mažens. Tai yra ir šeimos, ir mokyklos dalykas. Aplinka labai marga, ji gali būti pilna vilionių, klystkelių. Tai yra egzaminas, kurį jaunas žmogus turi išlaikyti. Kitas neišlaiko ir nueina niekais. Tam, kad žmogus taptų tuo, kuris išlaiko ir pasirenka ne pačius blogiausius kelius, jis turi turėti tam tikrą užtaisą savyje, kurį pirmiausiai duoda šeima. Nuo mažens – nuo mamos ir tėvo, nuo kitų šeimos narių, aplinkos.
Didelė šeima – su seneliais, su abiem tėvais, su broliais ir seserimis – žmogui yra palaima. Kuris tai turi, turėtų branginti. Jeigu ne taip gerai susiklostė, tai nėra tragedija, nes iš to, ką dar turi, gali susirinkti pačius geriausius momentus, pavyzdžius, vieną kokį posakį, žvilgsnį ar mamos ašarą. Tai prisiminsi visą gyvenimą ir tai tau padės.
Ačiū už pokalbį.
