Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 9d. 12:59

30 nepriklausomybės metų: V.Lingio gyvybe pažymėta padorumo riba

Vitas Lingys
15min montažas / Vitas Lingys

Per tris nepriklausomybės dešimtmečius už laisvo žodžio privilegiją Lietuvos žiniasklaida sumokėjo viena, Vito Lingio, gyvybe. Viena per daug. Tačiau krauju nubrėžta „raudona linija“ praskynė kelią savimi pasitikinčiai žiniasklaidai.

1993 m. spalio 12 d. rytą Igoris Achremovas dviem šūviais į galvą ir vienu į nugarą nužudė dienraščio „Respublika“ leidėją ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją Vitą Lingį.

33 metų žurnalisto gyvybė užgeso greta namų kieme stovėjusio automobilio Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone. Vėliau paaiškės, kad nusikaltimą užsakė „Vilniaus brigados“ vadeiva Borisas Dekanidzė.

2020 m. sunku suvokti organizuoto nusikalstamumo mastą Lietuvoje pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo. Pavyzdžiui, dieną po V.Lingio nužudymo „Lietuvos ryte“ publikuotame tekste skelbta, kad vien 1993 m. buvo įvykdyta per 20 užsakomųjų žmogžudysčių.

Dingusieji be žinios ir neatpažįstamai sudarkyti asmenys į sąrašą įtraukti nebuvo.

„Man dabar pačiam būtų baisu gyventi 1993 m. Bet tada gyvenom, kito pasirinkimo nebuvo. Dabar jei nusikelčiau ten... vau, vau“, – prisiminė tuomet dienraštyje „Lietuvos rytas“ dirbęs žurnalistas ir apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Galbūt V.Lingio auka apsaugojo dar keletą žurnalistų nuo panašaus likimo.

Tai buvo laikas, kai į iškvietimą dėl nužudyto V.Lingio policija iškart atvykti negalėjo, nes, kaip prieš 26 metus rašė „Lietuvos rytas“, keitėsi policijos ekipažų pamainos.

„Nepatogu pripažinti“

V.Lingys daugiausia rašė būtent apie organizuotą nusikalstamumą, kartais prisidengdavo slapyvardžiu Petryla. Viešino „Vilniaus brigados“ paslaptis, pirmasis visuomenei pranešė, kad gaujai vadovauja B.Dekanidzė. Domėjosi valstybės struktūrų ryšiais su nusikaltėliais.

„Lietuvoje tuo metu organizuotas nusikalstamumas stačiai klestėjo ir tai buvo nenuginčijamas faktas. Bet valdžiai buvo nepatogu tą pripažinti“, – 15min sakė V.Lingį „Respublikoje“ pakeitęs žurnalistas ir apžvalgininkas Rytas Staselis.

LRT reportažo apie V.Lingio nužudymą stopkadras/V.Lingio nužudymo vietoje
LRT reportažo apie V.Lingio nužudymą stopkadras/V.Lingio nužudymo vietoje

Nusikaltėlių vaideivoms viešumas kėlė baimę. Todėl įkyriems žurnalistams buvo primenama apie profesinius pavojus. Pavyzdžiui, 1992 m. buvo sumuštas „Respublikos“ teisėtvarkos skyriaus vadovas Virginijus Gaivenis.

Vėliau buvo padegtas ir V.Lingio vasarnamis, o nenustatytiems asmenims atsukus automobilio ratus laikančius varžtus vos pavyko išvengti tragedijos kelyje. Tuo metu spaudoje rašyta, kad vienam „Respublikos“ leidėjų grasinta susidoroti tuomet itin populiariu būdu – susprogdinant. Žmogžudystė buvo paskutinė niūrios dėlionės dalis.

„Lietuvos aido“ žiniomis, V.Lingiui ramybės nusikaltėliai nedavė ir po mirties. Žurnalisto laidotuvių dieną policijai pranešta, kad užminuoti centriniai Lietuvos pašto rūmai Vilniuje. Dėl to laidotuvių procesija turėjo aplenkti dalį planuoto maršruto Gedimino prospekte. Policija įtarė, kad pranešimas susijęs su žurnalisto laidotuvėmis.

Lietuvoje tuo metu organizuotas nusikalstamumas stačiai klestėjo ir tai buvo nenuginčijamas faktas.

„Dovanok, kad buvome šešėlyje“

Paradoksalu, tačiau V.Lingio mirtis žymėjo organizuoto nusikalstamumo aukso amžiaus pabaigos pradžią. Praėjus mažiau nei dviems metams nuo 1993 m. spalio 12 d. ryto, nusikaltimo vykdytojai sėdėjo už grotų, o iš užsakovo valstybės paliepimu buvo atimta gyvybė. Paskutinį kartą modernios Lietuvos istorijoje įvykdyta mirties bausmė.

Tačiau 1993 m. spalį greitos bylos baigties tikėjosi retas. Užsakomųjų žmogžudysčių ir organizuotų grupuočių padarytų nusikaltimų narpliojimo tempai visuomenės netenkino. Tuo metu kai kurie ministerijų vadovai leisdavo sau viešai pasakyti, kad „mafijos Lietuvoje nėra“.

Žiniasklaidai taip neatrodė. Dieną po žmogžudystės laikraščiai kalbėjo apie „paskutinę mafijos peržengtą ribą“, „šūvius į laisvę“, klausta, „kas sutramdys Lietuvos mafiją?“. Pasirodė ne viena publikacija, kelianti klausimą dėl jaunosios Lietuvos valstybės pajėgumo susitvarkyti su niūriais laisvės iššūkiais.

„Jeigu valdžiai reikalinga ketvirtoji valdžia, ji turi ja ir rūpintis. Jeigu ji ja nesirūpins, tai jos niekas neapgins. Bet jeigu nebus apginta ketvirtoji valdžia, aš labai abejoju, ar bus apginta ir pirmoji valdžia“, – V.Lingio nužudymo dieną sakė tuometis Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Rimgaudas Eilunavičius.

Valdžios struktūros nebegalėjo sau leisti būti kurčioms kilusiam triukšmui. „Respublikoje“ visą savaitę spausdintuose užuojautos laiškuose vienos partijos žadėjo kilti į karą su mafija, kitos daužėsi į krūtinę ieškosiančios atsakingų, prezidentūros atstovai kalbėjo apie žudikų pasikėsinimą į valstybę. Tuo metu teisėsauga vardu kreipėsi į mirusį žurnalistą.

„Atleisk, kad nesugebėjome Tavęs apgint, Vitai. Dovanok, kad buvome šešėlyje, slėpėme veidus, kai Tu beginklis stojai prieš gaują padugnių ir jų padlaižių, kuriems Tėvynė – tai pinigų maišas“, – tokį užuojautos tekstą pasirašė Policijos departamentas, Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba, greitojo reagavimo rinktinė „Aras“ ir Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras.

Dienraštis „Respublika“ Nr. 199 (1077) – Nr. 212 (1090); 1993 m. spalio 13 d. – 1993 m. spalio 20 d./Užuojautos po Vito Lingio nužudymo
Dienraštis „Respublika“ Nr. 199 (1077) – Nr. 212 (1090); 1993 m. spalio 13 d. – 1993 m. spalio 20 d./Užuojautos po Vito Lingio nužudymo

„Pajuto tikrą grėsmę“

Menki teisingumo lūkesčiai leido beprecedenčiam nusikaltimui paskleisti baimės atmosferą. Tiek R.Staselis, tiek ir R.Valatka prisimena ore tvyrojusį šoką ir išgąstį. Vieniems teko atsisveikinti su dar vakar greta sėdėjusiu kolega, kitiems buvo parodyta tiesos paieškų kaina.

Tačiau baimė, skirtingai nei manė žudikai, stingdančia jėga nevirto. Priešingai. Išgąstis tapo katalizatoriumi veikti. Dalis žurnalistų jautė pareigą kalbėti bent ne tyliau, nei tai darė nužudytas kolega, kiti suprasdami pavojus ėmėsi tęsti darbus.

„Jautei pareigą rašyti apie tuos dalykus, kuriuos galbūt būtų galėjęs pasakyti velionis Lingys. Pats jautei pareigą, kad vienu ar kitu sakiniu daugiau turi pasakyti, nei būtum pasakęs, jei tokio įvykio nebūtų buvę“, – sakė R.Valatka.

Pats jautei pareigą, kad vienu ar kitu sakiniu daugiau turi pasakyti, nei būtum pasakęs, jei tokio įvykio nebūtų buvę.

Teisėsauga stengėsi neatsilikti. Žmogžudystę sekė kratų maratonas, policijos nuovadų grindis mindyti teko ne vienam aukšto rango nusikaltėliui. Žiniasklaidos ir visuomenės pasipiktinimas atvėrė kelią prevencinio sulaikymo įstatymui, sunkiai derėjusio tiek su šalies Konstitucija, tiek su Vakaruose taikomomis teisės praktikomis.

„Drastiškos priemonės padėjo uždaryti nusikaltėlius ir jie pajuto tikrą grėsmę. Kad taip iš viso gali būti ir nebūtinai pavyks padaryti nusikalstamą veiklą, jau nekalbant apie žurnalistų gąsdinimą. Po to šis bei tas pasikeitė. Iki tol valdžia buvo gana abejinga, sakyčiau, tai irgi faktas“, – pasakojo R.Staselis.

„Atskleidė ribą“

Apie valdžios abejingumo žurnalistų mirtims kainą kalba žiniasklaidos atstovų mirčių statistika. Kuo silpnesnė demokratija, juo daugiau pralieta bandžiusių atskleisti tiesą kraujo. Tai puikiai žino dešimčių Rusijoje ar Ukrainoje nužudytų žurnalistų artimieji. Po 1993 m. spalio 12 d. savo kelią rinkosi ir Lietuva.

Anot LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, V.Lingio mirtis buvo lūžio taškas ne tik žiniasklaidos raidai, bet ir Lietuvos valstybei. Bendromis pastangomis pavyko nubrėžti ribą, kurios peržengti nevalia.

„V.Lingio mirtį sekė išlaisvėjimas ne tik žiniasklaidoje, bet ir visuomenėje. Jo nužudymas atskleidė ribą, ką galima ir ko vis dėlto negalima daryti Lietuvoje. Visiems žmonės, tiek blogiems, tiek ir geriems žmonėms, kuomet kalbama apie viešumą, kalbant apie reakciją į viešumą, į kritiką“, – sakė D.Radzevičius.

Žurnalisto nužudymas paskatino politikus, teisėsaugą ir visuomenę rasti bendrą vardiklį, siekti apsivalymo. Po 1993 m. sekę įvykiai skausmingai lėtai, tačiau sklaidė nebaudžiamumo aurą, o tai tapo pagrindiniu priešnuodžiu brutalumui ir korupcijai.

Valstybė nubrėžė raudoną liniją ten, kur ir turi būti ta raudona linija, o ne kur banditai piešia.

Nors nusikalstamumas magiškai neišgaravo, visuomenė vis geriau buvo informuojama ne tik apie nekontroliuojamus turgaus banditus, bet ir prezidentinio lygio korupciją.

„Galbūt V.Lingio auka apsaugojo dar keletą žurnalistų nuo panašaus likimo. Ne konkrečių žurnalistų, bet iš principo. Kadangi nusikaltimas buvo greitai išaiškintas, matyt, daug kam atmušė norą spręsti savo pykčio ir kitas problemas šautuvų pagalba“, – svarstė R.Valatka.

Pasikėsinimų į žurnalistus, tiesa, išvengta nebuvo. 1995 m. lapkritį sprogimas sudrebino „Lietuvos ryto“ redakciją Vilniuje. Vis dėlto detonuoti sprogmenį pilnoje žmonių redakcijoje ryžtis jau nedrįsta. Nusikaltimas įvykdytas vėlai vakare.

Vos keturi mėnesiai iki šio įvykio už V.Lingio nužudymą anapus buvo pasiųstas nusikaltimo užsakovas.

LNK filmuotos medžiagos stop kadras/Už žurnalisto užsakomąją žmogžudystę mirties bausme nuteistas B.Dekanidzė.
LNK filmuotos medžiagos stop kadras/Už žurnalisto užsakomąją žmogžudystę mirties bausme nuteistas B.Dekanidzė.

„Paprastai tariant, banditiškas režimas bandė parodyti savo raudonąsias linijas visuomenei ir valstybei, o valstybė nubrėžė raudoną liniją ten, kur ir turi būti ta raudona linija, o ne kur banditai piešia“, – konstatavo D.Radzevičius.

„Drąsa ir principingumas“

Raudonos linijos kaina buvo didelė. Anot R.Valatkos, 1993 m. profesionalių ir gebančių vakarietiškai dirbti žurnalistų skaičius buvo ribotas. Nauja karta vis dar ruošiama universitetuose, senoji – nespėjusi prisitaikyti prie nepriklausomybės perturbacijų.

„V.Lingio netektis buvo milžiniškas smūgis Lietuvos žiniasklaidai. Lietuva neteko daug gerų rašinių, neteko tam tikros organizacijos, nes vis dėlto V.Lingys buvo iš redaktorių luomo“, – teigė apžvalgininkas.

V.Lingys, kartu su Vitu Tomkumi ir Ryčiu Taraila, buvo „Respubliką“ leidusio koncerno TTL steigėjas. Retrospektyviai vertinant, netikėta žurnalisto mirtis paliko pėdsaką ir Lietuvos žiniasklaidos versle.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime ateina metas, kada reikia nuspręsti. Pasirinkti – su kuo tu?

Tačiau V.Lingio indėlis į Lietuvos žiniasklaidą mirtimi neapsiriboja. R.Staselio manymu, V.Lingys svariai prisidėjo prie ilgainiui nusistovėjusių žurnalistinio darbo kanonų, savo pavyzdžiu nurodė, ką reikėtų laikyti drąsa ir principingumu, o ko – ne.

„Jis sukalė žiniasklaidai labai svarbius kuolus. Jie žymėjo ribas tarp drąsos ir principingumo bei kitų dalykų, kurie nebuvo nei drąsa, nei principingumas. Tai buvo labai svarbu. Ar atsirado mėgdžiojančių ir norinčių tapti panašiais į Lingį – žinoma. Ar atsirado norinčių prarasti gyvybę – aš abejočiau“, – sakė R.Staselis.

„Tyliai, bet efektyviai“

1994 m. pasirodžiusioje nedidelėje Ričardo Gavelio knygoje apie V.Lingį pavadinimu „Nemirtingumas“ žurnalistą pažinoję atsimena jį buvusį linksmu tyleniu, mintinai cituodavusį „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ ir kasdienybei pritaikiusį ištraukas iš Ericho Marios Remarque’o kūrybos.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ričardo Gavelio knyga apie Vitą Lingį
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ričardo Gavelio knyga apie Vitą Lingį

„Jam būnant redakcijoje nebūdavo jokių isterijų, riksmų, keiksmų ar kažko panašaus. Jis mėgdavo daryti viską tyliai, bet efektyviai. […] jis išlaikydavo taktą ir turėjo gerą kolegų supratimą“, – sakė R.Staselis.

Pašnekovas prisiminė istoriją iš 1991 m. sausio 13 d. įvykių, kuomet „Respublika“ buvo suvienijusi pajėgas su „Mažąja Lietuva“, kurioje dirbo R.Staselis. Jo teigimu, nukautuosius įamžinęs fotožurnalistas į redakciją grįžo perbalęs. Tai sužinojęs V.Lingys paprašė perduoti fotografui alkoholio nervams nuraminti.

„Man tai užkliuvo ne dėl alkoholio, bet todėl, kad jis turėjo supratimą, kur ir kokie yra profesinės veiklos niuansai. Ir ta priemonė tuo metu labai padėjo tiems, kuriems ji buvo skirta“, – prisiminė R.Staselis.

„Blogiau – galbūt“

„Nemirtingume“ V.Lingio našlė Laima Lingienė R.Gaveliui pasakojo, kad girdėdama jos vyro žudikams skaitomą nuosprendį jautėsi nelyg italų režisieriaus Federico Fellini filme – kažkur tarp realybės ir mistikos.

Bet atsirado naujas jausmas. Kad gal ne viskas veltui. Kad gal...

„Visi tie gibonai ir panašūs man nė kiek nerūpėjo. Jie buvo tarsi netikri, netgi žaisliniai, o suvis netikri. Bet atsirado naujas jausmas. Kad gal ne viskas veltui. Kad gal...“, – minties nebaigė L.Lingienė.

Prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams, per kuriuos Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) ir NATO nare, žiniasklaida išaiškino ne vieną nusikaltimą ir korupcijos atvejį, o teisėsauga įgavo nepriklausomybės pradžioje sunkiai įsivaizduojama pasitikėjimą, panašu, kad vis dėlto ne veltui.

„Kiekvieno iš mūsų gyvenime ateina metas, kada reikia nuspręsti. Pasirinkti – su kuo tu? Su sąžine, kuri sako – neužsimerk! Nes tai, ką tu matei ar žinai, yra šlykštu, purvina ir nedora. O gal paklausyti balso, kuris gremžia ir gremžia – kam tau visa tai? Kada esi tikras – tau nuo šito kalbėjimo tikrai geriau nebus. Blogiau – galbūt“, – 1987 m. „Komjaunimo tiesoje“ rašė 27 metų V.Lingys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

00:20
01:04
01:42

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min