Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 29d. 13:39

V.Simonko: Pirmieji LGBT aktyvistai Lietuvoje už atvirumą sumokėjo skaudžią kainą

Pirmosios atsiskleidimo istorijos spaudoje
LGL nuotr. / Pirmosios atsiskleidimo istorijos spaudoje

Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovą Vladimirą Simonko pelnytai galima vadinti LGBT žmogaus teisių judėjimo Lietuvoje metraštininku. 1995 metais kartu su savo partneriu Eduardu pirmasis Lietuvoje išdrįsęs viešai prabilti apie seksualinę orientaciją, šiandien jis atvėrė kruopščiai LGBT bendruomenės centro bibliotekoje saugomą lietuviškos spaudos archyvą, kuriame surinktos LGBT bendruomenės atstovų atsiskleidimo istorijos.

Kokį poveikį pirmųjų LGBT teisių aktyvistų asmeniniam gyvenimui turėjo viešas kalbėjimas apie savo seksualinę orientaciją? Kokį smūgį LGBT bendruomenei sudavė priverstinis žinomų žmonių seksualinės orientacijos atskleidimas? Kas paskatino išaugusį LGBT žmonių atvirumą? Į šiuos klausimus vartydamas į LGL archyvą sugulusias straipsnių iškarpas atsako organizacijos vadovas Vladimiras Simonko.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip Lietuvoje buvo panaikinta baudžiamoji atsakomybė už tos pačios lyties asmenų santykius?

– Viešo atsiskleidimo reiškinys LGBT bendruomenėje prasidėjo 1995 metais, netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Sunku pasakyti, kodėl tai užtruko ketverius metus. Asmeniškai man nepriklausomybė suteikė vilties, kad mūsų bendruomenė taip pat galės būti laisva. Tačiau kelias siekiant LGBT bendruomenės atvirumo buvo ilgesnis.

Deja, Lietuva buvo paskutinė iš trijų nepriklausomybę atgavusių Baltijos šalių, kurioje buvo panaikinta baudžiamoji atsakomybė už tos pačios lyties asmenų santykius (1961 metais priimto Baudžiamojo kodekso 122 straipsnis). Estai šią nuostatą panaikino 1991 metais, latviai – 1992 metais, o Lietuva tai padarė 1993 metų liepos 2 dieną. Šis Baudžiamojo kodekso straipsnis paliko gilų randą mūsų bendruomenei ir užprogramavo didelę baimę atskleisti savo seksualinę orientaciją.

Atkūrusi valstybingumą Lietuva delsė panaikinti baudžiamąją atsakomybę už savanoriškus vyrų lytinius santykius. Šis straipsnis buvo panaikintas tik siekiant įstoti į Europos Tarybą. Norint tapti Europos Tarybos nare, Lietuvai teko atlikti nemažai namų darbų, įskaitant minimalių žmogaus teisių standartų užtikrinimą.

LGL nuotr./Pirmosios atsiskleidimo istorijos spaudoje
LGL nuotr./Pirmosios atsiskleidimo istorijos spaudoje

Įdomu tai, kad Lietuva homoseksualumą dekriminalizavo labai tyliai ir be jokių viešų diskusijų. Tuo metu nebuvo interneto ir norint sužinoti apie įstatymų pakeitimus reikėjo eiti į biblioteką ir teirautis naujausio „Valstybės žinių“ numerio. Taigi ilgą laiką LGBT bendruomenė Lietuvoje paprasčiausiai nežinojo, kad jų tapatybė nebėra persekiojama, nes apie tai nepranešė nei spauda, nei radijas ar televizija. Esu įsitikinęs, kad tai buvo daroma sąmoningai, nes niekas Lietuvoje nenorėjo LGBT bendruomenės išsilaisvinimo.

Kaip nelaisvoje Lietuvoje buvo persekiojamas homoseksualumas?

– Svarbu pabrėžti, kad santykiams tarp homoseksualių moterų nebuvo taikomas minėtas Baudžiamojo kodekso straipsnis. Vis dėlto, nepakantumo kultūra mūsų visuomenėje buvo tokia stipri, kad lesbietės ar biseksualios moterys viešai nekalbėjo apie savo seksualinę orientaciją. Sovietų Sąjungoje buvo viešai deklaruojama, kad homoseksualumo sovietinėje sistemoje paprasčiausiai nėra.

„Persitvarkymo“ laikotarpiu buvo pabrėžiamas santykių tarp JAV ir Sovietų Sąjungos atšilimas. Tuo metu atsirado V.Poznerio pokalbių laida, kurioje diskutavo JAV ir Sovietų Sąjungos visuomenės atstovai. Laidos metu JAV atstovai pasiteiravo Sovietų Sąjungos dalyvių apie seksą. Pastarieji atšovė, kad Sovietų Sąjungoje sekso „nėra“. Taigi seksualumas Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje buvo tabu.

Ankstyvaisiais nepriklausomybės metais LGBT bendruomenės baimė atsiskleisti siejosi su Baudžiamojo kodekso straipsnio paveldėjimu iš Sovietų Sąjungos teisyno. Su šiuo straipsniu užaugo visa žmonių karta ir net jį panaikinus homoseksualumas neretai buvo siejamas su tuo, kas neteisėta. Taigi dalis bendruomenės narių tuo metu neturėjo poreikio atsiskleisti, nes jau buvo atradę savo išgyvenimo mūsų visuomenėje formulę.

Nereikėtų pamiršti, kad Lietuvos okupacijos laikotarpiu milicijoje buvo sudaromi homoseksualių vyrų sąrašai, kurie buvo naudojami šių žmonių šantažui. Homoseksualūs vyrai taip pat buvo „gydomi“ psichiatrinėse ligoninėse. Šis socialinis paveldas persikėlė ir į nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, nes ilgą laiką LGBT žmonių persekiojimas Lietuvoje buvo norma.

2000 metais „Respublikos“ leidinių grupė pradėjo leisti naują dienraštį „Vakaro žinios“, kuris savo skaitytojų ratą pritraukė straipsnių serija „Juos vadina gėjais“.

Iki šiol didelė visuomenės dalis vis dar yra įsitikinusi, kad homoseksualumas yra „liga“, kuri atsirado atkūrus diplomatinius santykius su Vakarais. Esant tokiai situacijai dalis mūsų bendruomenės arba svajojo ištrūkti iš Lietuvos, arba pasidavė visuomenės spaudimui ir sukūrė šeimą su priešingos lyties asmeniu. Buvo ir tokių, kurie su tuo nesusitaikė. Juos vadinome aktyvistais.

1994 metais Palangoje vykusios pirmosios Šiaurės Europoje „ILGA“ konferencijos metu dėl vietos LGBT bendruomenės privatumo ir saugumo buvome priversti į renginį neįsileisti žiniasklaidos atstovų.

Kaip ir kada įvyko pirmieji vieši LGBT asmenų atsiskleidimai?

– Pirmieji vieši atsiskleidimai įvyko 1995 metais. Juos paskatino pilietinė laikraščio „Lietuvos rytas“ pozicija. Tais metais žiniasklaidos priemonės labai aiškiai pasidalino į bulvarinę ir nebulvarinę spaudą. Norėčiau padėkoti tuometinio „Lietuvos ryto“ žurnalistams, nes mano su partneriu Eduardu interviu nepavirto pigia sensacija. „Lietuvos ryto“ žurnalistė Audra Telksnienė parodė savo iniciatyvą atskleisti homoseksualumo temą su realiais veidais ir be, kaip tuo metu buvo įprasta, išgalvotų vardų ir pavardžių.

Mes su Eduardu, kaip LGBT teisių aktyvizmo pradininkai Lietuvoje, nenorėjome būti tarp anonimų ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje neslėpdami savo vardo, pavardės ir veido atskleidėme savo gyvenimo istoriją. Tarptautinę atsiskleidimo dieną minėdamas „Lietuvos rytas“ didžiausio tiražo šeštadienio numeryje pirmajame puslapyje paskelbė mūsų istoriją. Tai sukėlė tikrą revoliuciją tiek mūsų bendruomenėje, tiek visuomenėje.

Džiaugiuosi, kad po šio straipsnio praėjus keliems mėnesiams atsiskleidė ir lesbiečių pora: Aušra ir Irena. Tai parodė, kad LGBT bendruomenė Lietuvoje egzistuoja, yra drąsi, nori pokyčių ir nėra „importuota“ iš Vakarų.

Netrukus po to „Lietuvos ryto“ žurnalistė Dalia Gudavičiūtė ėmė kalbinti ir į Lietuvą atvykstančius garsius LGBT bendruomenės atstovus. Tai suteikė papildomo matomumo mūsų bendruomenei.

Kokia 1995 metais buvo tokio viešo atsiskleidimo kaina?

– Iš tiesų, Lietuva 1995 metais buvo kitokia: vyravo neapykantos nebaudžiamumas bei nesaugumo jausmas visur ir visada. Tokioje realybėje mes nepabijojome atskleisti savo seksualinę orientaciją ir nežinojome, ko laukti. O laukti ilgai nereikėjo. Kartu su Irena ir Aušra sudalyvavus Audriaus Giržado vedamoje laidoje „Šeštadienio pokalbiai“ homoseksualumo tema, tapome atpažįstami. Buvome jauni, naivūs ir klausėme savęs: „Kas, jei ne mes?“

Netrukus po laidos buvau sumuštas viešoje vietoje: parduotuvėje. Sulaukėme neapykantos raštelių iš savo kaimynų. Gatvėje buvome apšaukiami „pydarais“, mums grasino dingti, antraip būsime sumušti. Naktį pažadindavo skambučiai į duris. Tai tapo mūsų kasdienybe. Tuo laikotarpiu televizijos žiūrimumas buvo rekordinis, tad po laidos mus atpažindavo gatvėje dar trejus ketverius metus.

Vienu metu negalėjome išeiti iš savo namų dėl nuolatinio priekabiavimo. Vieną kartą neiškentėme ir paskambinome policijai. Atvykusi policija šiuos chuliganus suėmė. Iki šiol prisimenu, kaip išvesdinami neapykantos kurstytojai piktinosi, kaip „už tai“ galima suimti. Jie negalėjo patikėti, kad už priekabiavimą dėl seksualinės orientacijos galima suimti žmogų. Iš atminties neišdyla ir tyrėjos patarimas dėl saugumo „persikelti į menininkų rajoną“.

Irena ir Aušra už savo seksualinės orientacijos atskleidimą taip pat sumokėjo nemažą kainą. Kaimynai nepalikdavo jų ramybėje, supjaustė automobilio padangas. Kartu su Irena ir Aušra bylinėdamiesi pasiekėme Aukščiausiojo Teismo instanciją. Teisėja šį neapykantos nusikaltimą įvardijo kaip „buitinį chuliganizmą“. Neapykantos kurstytojas atsipirko bauda už viešosios tvarkos pažeidimą.

Taigi pirmosios savo seksualinę orientaciją viešai atskleidusios tos pačios lyties poros sulaukė persekiojimo. Visuomenei laisvėjant atsiskleidimas tapo šiek tiek kitoks.

Ar po jūsų interviu sekė daugiau LGBT bendruomenės atstovų atsivėrimų?

– Belieka apgailestauti, bet netrukus kai kurių žinomų LGBT bendruomenės atstovų seksualinė orientacija buvo paviešinta be jų sutikimo. 2000 metais „Respublikos“ leidinių grupė pradėjo leisti naują dienraštį „Vakaro žinios“, kuris savo skaitytojų ratą pritraukė straipsnių serija „Juos vadina gėjais“.

Kiekvieno šio leidinio numerio pirmajame puslapyje buvo spausdinami straipsniai, kuriuose nesant straipsnių herojų sutikimo nesuderinamu su žurnalistine etika būdu buvo atskleidžiama jų seksualinė orientacija. Būtina pabrėžti, kad „gėjais“ šio dienraščio buvo apšaukti ir nieko bendra su LGBT bendruomene neturintys žinomi asmenys.

Tai buvo be galo šiurkštus asmens privatumo pažeidimas, nemenkai įbauginęs LGBT bendruomenę. Geltonoji spauda be skrupulų žengė į rinką kurstydama neapykantą mūsų bendruomenės atžvilgiu. Džiaugiuosi, kad tarp šių straipsnių herojų buvo ir žmonių, kurie turėjo drąsos pažeistas savo teises apginti teisme.

Šis atvejis buvo labai skausmingas ir parodė, kad mūsų bendruomenė gali būti labai pažeidžiama. Po šio straipsnių ciklo LGBT bendruomenės atsiskleidimas sustojo.

Kaip atsiskleidimo procesas keitėsi vėliau?

– Vėliau nebuvo masinio LGBT žmonių atsiskleidimo. Kai kurių žinomų žmonių seksualinė orientacija buvo atskleista žiniasklaidos atstovų. Tam tikri mūsų bendruomenės aktyvistai atskleidę savo orientaciją buvo priversti pasitraukti iš aktyvios veiklos. Pamenu, kaip skaudžiai nukentėjo viena lesbiečių organizacijos lyderė. Jos partnerė turėjo vaiką iš pirmos santuokos. Jos buvęs vyras per teismus pasiekė, kad vaiko globa atitektų jam, argumentuodamas, kad jo buvusi žmona gyvena su moterimi. Tai – unikalus atvejis, neturintis precedento teismų praktikoje, nes paprastai vaiko globa po skyrybų yra patikima motinai.

Atsiskleidimo procesas mūsų bendruomenėje nėra toks spartus kaip norėtųsi. Džiugina tai, kad per pastarąjį dešimtmetį savo seksualinę orientaciją atskleidė nemažai jaunų LGBT žmonių, o LGBT bendruomenė tampa vis labiau matoma mūsų visuomenėje.

Kas galėtų paskatinti didesnį LGBT bendruomenės atvirumą Lietuvoje?

– Dalis mūsų visuomenės vis dar išgyvena vertybių virsmą. Mūsų vertybinis laukas nors ir sunkiai, bet keičiasi. Tikiuosi, kad vis daugiau LGBT bendruomenės narių atsiskleis ne tik savo šeimos nariams, bet ir kolegoms. Po Konstitucinio Teismo sprendimo pastebimas gerokai išaugęs bendruomenės atstovų susidomėjimas galimybe sudaryti partnerystę su užsienio šalies piliečiu. Viliuosi, kad jau netrukus tos pačios lyties poros turės galimybę partnerystę įteisinti ir Lietuvoje bei kurs savo ateitį savo gimtojoje šalyje.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:30
01:16
01:39

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min