Knygos pristatyme V.Adamkus prisipažino, kad ši knyga nėra tikrasis dienoraštis, tik santrauka originalių dokumentų, kurių susidarė kur kas daugiau. „Pati mintis gimė labai vėlai, kai pagalvojau, kad yra gyvenime įvykių, kuriuos reikia užfiksuoti, reikia išsaugoti neiškreiptus, kad jie nebūtų interpretuojami atitolus nuo pačių įvykių eigos. Stengiausi koncentruoti, kas yra svarbu, gal kada nors kas nors studijuos mūsų gyvenamąjį laikotarpį ir norės susidėlioti tikrąjį vaizdą, kodėl tie įvykiai ėjo viena ar kita kryptimi. Tikiuosi, kad knyga pasitarnaus tam tikslui“, – kalbėjo Prezidentas.
„Nesu rašytojas“
V.Adamkus patikino nesąs rašytojas. „Rašydamas ir paskui skaitydamas pagalvoju, kaip galima mane įvertinti – kad esu metraštininkas, per stipriai pasakyta. Gal esu rašeiva, kuris stebėjo gyvenimą ir bandė užfiksuoti kažką. Skaitytojai turėtų vertinti, kad tai nėra literato kūrinys, o faktų krūva, kuri leis ateityje vertinti įvykius iš kitos perspektyvos“, – sakė Prezidentas.
Paklaustas, ar kitos knygos reiks laukti dar penkerius metus, V.Adamkus šypsodamasis patikino – neprireiks, jeigu jis pats save įveiks ir pasiryš parašyti knygą apie patirtį ir linksmus dalykus, kurie nutiko bendraujant, dirbant su kitų šalių kolegomis ir jaučiant kultūrų skirtumus. Tačiau tai esą nebus kažkokių paslapčių atskleidimas. „Jeigu save nugalėsiu, kad nedarau nusikaltimo, penkerių metų nereikės laukti“, – užtikrino V.Adamkus.
Atvirame knygos pristatyme Vilniaus rotušėje kalbėdamas politologas dr. Lauras Bielinis pastebėjo, kad dabartinis laikotarpis toks dinamiškas, kad mes esame linkę labai greitai užmiršti, kas buvo vakar, o juolab – prieš kelerius metus, nes viskas nugula ir tartum išnyksta.
„Kai atsiverti šią knygą, pamatai, kad dulkės nubrauktos ir diena po dienos peržiūrimi įvykiai. Žinoma, visi turime savo matymą, bet šita knyga yra V.Adamkaus požiūris ir matymas“, – kalbėjo politologas.
L.Bielinis pabrėžė, kad knygoje aprašomi įvykiai prasideda tuomet, kai V.Adamkus baigė pirmąją savo kadenciją ir perduoda savo postą kitam prezidentui. „Tas laikotarpis irgi labai svarbus mums visiems, nes išgyvenome, pavadinčiau, keistą leikotarpį. Tai irgi buvo V.Adamkaus mėnesiai, kai jis veikė, funkcionavo, matė save vienoje ar kitoje situacijoje ir kodėl jis neišvengiamai vėl tapo prezidentu bei stabilizavo padėtį Lietuvoje“, – knygos pristatyme kalbėjo L.Bielinis.
Knyga skirta žmonai Almai
Prof. Ramūnas Vilpišauskas, antroje V.Adamkaus kadencijoje dirbęs jo patarėju, sakė, kad knyga palieka dvejopą įspūdį. „Pirma, tai sėkminga veikla užsienio politikos srityje, apie ką rašoma daug ir išsamiai. Galima matyti, kad užsienio politika vyko aktyviai, prezidentas jautėsi gerai, asmeniniai ryšiai reiškė daug įgyvendinant užsienio politiką. Iš kitos pusės jaučiamas aiškus nusivylimas procesais Lietuvoje, atskirais politikais, Seimo nariais, partijomis“, – savo įspūdžius išsakė R.Vilpišauskas.
Buvusio prezidento patarėjo teigimu, labiausiai jį sužavėjo knygoje aiškiai jaučiamas V.Adamkus dėmesys savo žmonai, poniai Almai Adamkienei. „Jeigu kas nežinojote, skaitydami knygą sužinosite, kada jų vestuvių sukaktis, kada ponios Almos gimtadienis. Ieškant pozityvo šitoje knygoje tikrai galima gėrėtis šia pora. Juo labiau kad pati knyga skirta žmonai“, – šiuos R.Vilpišausko žodžius palydėjo salėje susirinkusių žmonių plojimai.
„Neįsivaizduoju V.Adamkaus rašančio blog'ą“
Istorikas, prof. Egidijus Aleksandravičius, paprašytas pakomentuoti, kiek svarbi ši knyga bus vertinant tą laikotarpį istorikams, sakė, kad istorijos moksle labai aiškiai atskiriami dienoraščiai, kaip konkretaus žmogaus įspūdžiai, ir dokumentai, kurie užfiksuojami konkrečiu laikotarpiu. Tačiau jis teigė, kad tai klasikinė dienoraščio forma, kuri yra „save ugdančio žmogaus raiškos forma“.
„Ji galbūt kiek išskysta šiandien, kai kas netingi, tas rašo blog'us, ruošia „facebookinius“ ir „twitterinius“ pristatymus. Bet aš neįsivaizduoju V.Adamkaus rašančio blog'ą ar kažką socialiniuose tinkluose“, – sakė E.Aleksandravičius.
Istorikas teigė, kad knygoje V.Adamkus atsiskleidžia kaip kultūrinis liberalizmo žmogus, kuris suvokia, kad visko nežino, nes visko žinoti negali niekas. „Tai yra įtikinamai atrodantis dienoraštis, kuriame nėra didelės analizės, daug komentarų. Tik fiksuojamas įvykis“, – pažymėjo E.Aleksandravičius.
