J.Povilaitytė tikina galimybės mokėti, nes iš klubo narių per metus surenkami vos keli tūkstančiai litų. Jų nepakanka net komunalinėms išlaidos sumokėti. Kilus ginčui, kurį šiuo metu aiškinasi teismas, klubas negali pretenduoti į valstybės paramą. Per dvejus metus „Draugystė“ atsidūrė ties žlugimo riba. Dėl neįgaliesiems padėti turinčios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sostinėje gali nelikti vieno iš keturių šiuo metu Vilniuje veikiančių neįgaliųjų sporto klubų.
Bijo skųstis
Neįgalieji gyvena labai sunkiai. Jie bijo apie tai kalbėti. Aš buvau iš tų, kurie nebijojo, savo nuomonę reiškiau labai atvirai – dabar turiu tiek problemų, jog net nebežinau, kaip iš jų išsikapanot, – teigė J.Povilaitytė.
„Neįgalieji gyvena labai sunkiai. Dauguma jų yra orūs, išdidūs ir net nedejuoja dėl savo problemų. Jie tai užgniaužia savyje, nes nemato išeities. Galų gale jie bijo apie tai kalbėti. Aš buvau iš tų, kurie nebijojo, savo nuomonę reiškiau labai atvirai – dabar turiu tiek problemų, jog net nebežinau, kaip iš jų išsikapanoti“, – 15min.lt pasakojo J.Povilaitytė.
Pasak jos, Lietuvoje neįgaliųjų sportas seniai yra sužlugdytas, nors neįgaliems žmonėms treniruotės privalomos sveikatai palaikyti. „Matau tai pagal mūsų lankytojus. Jeigu apleidžia savo treniruotes, ima žymiai sunkiau vaikščioti, kalbėti“, – kalbėjo moteris.
Klubo vadovė skundėsi, kad šiuo metu klubo „Draugystė“ finansinė situacija apgailėtina: „Dabar esu vienintelė darbuotoja, jokių etatų nėra, kaip ir jokio pastovaus finansavimo. Yra programinis finansavimas, kurį arba gauname, arba ne. Jeigu jį ir gaudavome ankstesniais metais, tai patalpų išlaikymui, klubo veiklai ir kitoms išlaidoms buvo skiriama 50 tūkst. litų metams.
Ar iš jų galima išgyventi? Ir mes dar buvome vienas iš geriausiai finansuojamų klubų, nes esam seniausias klubas pradėjęs neįgaliųjų sportinę veiklą. Turime vienintelę neįgaliųjų krepšinio komandą Vilniuje. Kitais metais turėtume švęsti 30 metų jubiliejų, jeigu jo sulauksime. Šiai dienai klubas yra atsidūręs ant žlugimo ribos.“
Mirusios sielos
Paslaugų gavėjų skaičius yra laukiamas dalykas – tiesiog tikiesi, kad tiek žmonių galės dalyvauti, bet ką gali padaryti, jeigu tiek jų neatvyko? Mūsų projekte nei vienoje biudžeto eilutėje nebuvo numatyta suma konkrečiam paslaugos gavėjui, – kalbėjo klubo vadovė.
Pašnekovė pasakojo, kad dvejus metus iš eilės klubas negauna normalaus finansavimo: „Jei tavo projektai atmetami, tu net nežinai, kodėl taip vyksta. Negaunu finansavimo nei iš Kūno kultūros ir sporto departamento, nei iš Vilniaus miesto savivaldybės.“
Toliau J.Povilaitytė pasakojo istoriją, kuri primena Nikolajaus Gogolio romaną „Mirusios sielos“. Paraiškoje paramai gauti klubo vadovė turėjo nurodyti, kiek žmonių pasinaudos „Draugystės“ paslaugomis.
„Paraiškoje nurodėme 195 paslaugos gavėjus. Klube lankėsi 124 neįgalieji. Visus metus teikėme ketvirtines ataskaitas. Niekas jų neatmetė, viskas buvo gerai. 2012 m. Neįgaliųjų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikus patikrinimą viskas pasidarė blogai“, – pasakojo moteris.
Anot jos, tikslaus žmonių skaičiaus prognozuoti neįmanoma: „Paslaugų gavėjų skaičius yra laukiamas dalykas – tiesiog tikiesi, kad tiek žmonių galės dalyvauti, bet ką gali padaryti, jeigu tiek jų neatvyko? Mūsų projekte nei vienoje biudžeto eilutėje nebuvo numatyta suma konkrečiam paslaugos gavėjui.“
Beviltiškas reikalavimas
Metinis klubo nario mokestis yra 5 litai ir dalinai apmokamos kai kurios paslaugos. Net ir tie 5 litai kai kuriems žmonėms yra daug, – teigė J.Povilaitytė.
Iš klubo reikalaujama grąžinti 30 tūkst. litų. „Neįgaliųjų departamentas reikalauja lėšų, kurios jau panaudotos klubo išlaikymui, transportui, inventoriaus įsigijimui, atlyginimams ir kitoms reikmėms. Departamentas nenustatė, kad lėšos būtų išleisto ne pagal paskirtį – tiesiog nepasiektas paslaugų gavėjų skaičius.
Mes tokių pinigų tiesiog neturime. Tai yra beviltiškas reikalavimas. Metinis klubo nario mokestis yra 5 litai ir dalinai apmokamos kai kurios paslaugos. Net ir tie 5 litai kai kuriems žmonėms yra daug. Tai yra klubo veiklos žlugdymas“, – dėstė J.Povilaitytė.
Jos skaičiavimu klubui metams iš valstybės reiktų apie 70 tūkst. litų. Dalį pinigų būtų galima gauti iš rėmėjų, tačiau tai nėra paprasta: „Šiuo metu mes ieškome rėmėjų, tačiau skaudu girdėti, kai tau sakoma, kad kuo jau kuo, o neįgaliaisiais turi rūpintis valstybė, o ne verslas.“
Pinigų teisininkams negaili
Į paruošiamuosius teismo posėdžius iš Neįgaliųjų departamento ateidavo po tris ar keturis žmones. Pasirodo, kad departamentas turėdamas savo teisininkus pasisamdė advokatą iš privačios advokatų kontoros. Man tai tikrai per sunku, – kalbėjo neįgali moteris.
J.Povilaitytė teigė neturinti pinigų advokatui, tuo tarpu Neįgaliųjų departamentas turi lėšų pirkti teisines paslaugas iš privačių įmonių. „Aš turiu neįgalumą. Mūsų klube yra žmonės su sunkia ir vidutinio sunkumo negalia. Organizacijai nemokama teisinė pagalba nepriklauso.
Į paruošiamuosius teismo posėdžius iš Neįgaliųjų departamento ateidavo po tris ar keturis žmones. Pasirodo, kad departamentas turėdamas savo teisininkus pasisamdė advokatą iš privačios advokatų kontoros. Man tai tikrai per sunku“, – teigė ji.
Moteris teigė, kad sveikiems žmonėms sunku paaiškinti neįgaliųjų problemas, nes daugelis jų tiesiog negali suprasti. „Turbūt niekas tau padėti negali, tik tu pats. O tai labai sunku, nes galimybės labai pasikeičia, o charakteris lieka toks pats“, – kalbėjo klubo vadovė.
Ji minėjo, kad klube yra vienintelė Vilniaus mieste neįgaliųjų krepšinio komanda. „Jai turbūt ir tenka daugiausiai išlaidų“, – kalbėjo J.Povilaitytė.
Pritrūko neįgaliųjų
Tuo atveju, jeigu projekto vykdytojas per nustatytą terminą nepašalina nustatytų pažeidimų arba jų pašalinti neįmanoma, departamentas gali pareikalauti grąžinti sumokėtas netinkamai panaudotas valstybės biudžeto lėšas arba jų dalį.
Neįgaliųjų departamento atstovai 15min.lt atsakymus atsiuntė raštu. Juose patikslinta, kad Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų lėšos skiriamos ne organizacijų veiklai, o konkrečioms paslaugoms, kurios numatytos projekto įgyvendinimo plane, teikti ir skirtos projekte numatytam rezultatui pasiekti.
Skiriant finansavimą buvo numatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės finansuotame projekte paslaugas gaus 243 asmenys, o Vilniaus rajono savivaldybės finansuotame projekte – 26 asmenys. Vėliau klubas patikslino, kad paslaugas turėjo gauti ir gavo 195 neįgalieji. Ketvirtinėse ataskaitose buvo nurodoma, kad paslaugas gavo net daugiau asmenų nei planuota.
Patikrinus paaiškėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės finansuotame projekte pasiekta ir pagrįsta tinkamais dokumentais tik 64 proc. planuoto skaičiaus, o Vilniaus rajono savivaldybės finansuotame projekte pasiekta ir dokumentais pagrįsta tik 37 proc.
„Tuo atveju, jeigu projekto vykdytojas per nustatytą terminą nepašalina nustatytų pažeidimų arba jų pašalinti neįmanoma, departamentas gali pareikalauti grąžinti sumokėtas netinkamai panaudotas valstybės biudžeto lėšas arba jų dalį“, – teigiama atsakymuose.
Siūlė ieškoti rėmėjų
Tai pat priminta, kad neįgaliųjų klubas „Draugystė“ yra ne iš valstybės biudžeto finansuojama biudžetinė įstaiga, o visuomeninė organizacija, kurios teisinė forma – asociacija.
Atsakymuose nurodyta, kad nustačius pažeidimą iš klubo atimama galimybė gauti projektinį finansavimą: „Finansavimas neskiriamas, kai praėjusiais kalendoriniais metais įgyvendinat projektus buvo nustatyti pažeidimai, kurie per nurodytą laiką nebuvo pašalinti. Apie tokius projektus departamentas skelbia savo interneto svetainėje.“
Departamentas planuoja ir skiria lėšas savivaldybių, kurios skelbia projektų atrankos konkursus, organizuoja projektų vertinimą ir atranką, finansuoja atrinktus projektus ir kontroliuoja projektų įgyvendinimą.
Nors klubas ir atskirtas nuo biudžeto lėšų, departamento atsakymą rengę specialistai priminė, kad iš „Draugystės“ teisminis ginčas neatima galimybės ieškoti privačių rėmėjų:
„Pabrėžiame, kad teisminis nagrinėjimas dėl sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo įgyvendinant konkretų projektą neužkerta kelio organizacijai ieškoti finansavimo klubo veiklai iš įvairių kitų šaltinių ir rėmėjų.Pabrėžiame, kad teisminis nagrinėjimas dėl sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo įgyvendinant konkretų projektą neužkerta kelio organizacijai ieškoti finansavimo klubo veiklai iš įvairių kitų šaltinių ir rėmėjų.“
