Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2020 09 02, 19:05

Vandens paukščių šėrimosi ir žiedavimo Žuvinto ežere istorijos

Paukščių šėrimasis – įdomi, kasmet pasikartojanti jų gyvenimo ypatybė, kai susidėvėjusios plunksnos pakeičiamos naujomis. Taip prarandamos gražiosios pavasarinio, vestuviniu vadinamo apdaro plunksnos ir užauginamos naujos – pilkšvos, kuklios poilsio rūbo plunksnelės. Sparnų plasnojamosios plunksnos paprastai keičiamos palaipsniui, neprarandant galimybės skristi.
Labai ilgai sparnai būna tik tokie
Iš plačių sparnų liko tik tiek / Selemono Paltanavičiaus nuotr.

Tačiau daugeliui vandens paukščių rūšių plasnojamosios plunksnos iškrenta beveik vienu metu ir jie laikinai negali skraidyti. Kol plunksnos neataugs, paukščiai kelioms savaitėms turi pasirūpinti vieta, kur „viskas po ranka“ – lengvai pasiekiamas gausus maistas, saugios slėptuvės, žmonių nedrumsčiama ramybė.

Tokių vietų mažai, todėl į jas masiškai renkasi paukščiai iš plačiai pasklidusių perimviečių. Netgi vyksta savotiškos „šėrimosi migracijos“. Žmonės retai susiduria su šiuo reiškiniu ir jį atpažįsta. Nors... išsišėrusių paukščių pažeidžiamumu praeityje naudotasi ir Lietuvoje.

Ornitologė E.Kalindrienė rašė, kad kaimų aplink jau neegzistuojančias pelkes vienoje iš Simno krašto vietovių jaunimas, sekmadieniais grįžęs iš bažnyčios, eidavo „mušti“ išsišėrusių ančių.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Ančių žiedavimas Žuvino ežere, 1981 m.
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Ančių žiedavimas Žuvino ežere, 1981 m.

Vandens paukščių masinis šėrimasis kažkada buvo neatsiejamas Žuvinto ežero paukščių pasaulio bruožas, o jų žiedavimas – svarbus rezervato veiklos uždavinys. Dažnas paukščių pakliuvimas į žvejų tinklus davė mintį, kad juos – nepaskrendančius ir švendrynuose besislapstančius – galima suvaryti į virš vandens šiek tiek pakeltus trisienius tinklus (trubicas).

Geriausiai ištirtas išsišėrusių vandens paukščių žiedavimo laikotarpis 1970-1984 m., kai buvo apžieduoti 4534 vandens paukščiai. Didžiosios antys šiame skaičiuje sudarė 53,24 procento, laukiai 24,45, rudagalvės antys 8,66, gulbės nebylės 8,14, ausuotieji kragai 4,61 ir likę rūšys – 0,8 procento.

Visa tai – jau istorija, apie kurią reikia papasakoti ir parašyti...

Užtikrintai siauras vienirkles valteles („čaikutes“) valdančių žieduotųjų, jomis vagojančių ežero vandenis nuo vaikystės, kaip kažkada ir jų tėvai bei seneliai, komandoje atsidūriau 1973 m. Viskas aplink buvo nepatirta ir jaudino: vaizdai, kvapai ir paslaptingi garsai.

Lengvais irklo grybšniais varomos tyliai slysta siauros žieduotųjų valtelės. Net ant suoliuko atsistojęs, aštuntą dešimtį įpusėjęs vedlys akinių nereikalaujančiomis akimis gręžia augalijos sąžalynus. Žuvinte paukščiai šėrėsi švendrynuose. Nendrynai augdavo ant tvirtesnio ir seklesnio (ar net visai sauso) substrato – kinių, saloje ir pakrantėse. Buvo tankūs ir besišeriantiems paukščiams neprieinami. Siauralapio švendryno juostos, guotai ir grybų ratus primenantys taip vadinami viensėdžiai, formavo klaidžius labirintus.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Gulbės šeriasi
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Gulbės šeriasi

Senieji paežerių gyventojai suteikdavo jiems vardus: pvz., Deksnės, Pranės – Jono, Rago, Šalcinio, Saldžiukės ir panašius. Rezervato režimui atitvėrus vietinius gyventojus nuo ežero, jo vietovardžiai nyko iš paežerės kaimų žmonių atminties kartu su nueinančiomis žvejų, medžiotojų ir degtindarių kartomis. Paradoksalu, nūnai minėta toponimika žinoma tik iš kitur atvykusiems rezervato darbuotojams, kurie, vėlgi, nežino, ką kažkada galvoje turėjo švendrynams parinkdami vardus jų „krikštatėviai“. Vietovardžių žinojimas lengvino vandens paukščių gaudytojų komandos susikalbėjimą.

Viename pasirinkto švendryno gale pora vyrų pasišnibždėdami statydavo tinklus, o šonus ir kitą galą sergėdavo varovai. Štai girdisi į jį susibėgusių paukščių balsai, jaučiasi jų nerimas – vienas kitas iškiša galvą, bando išplaukt, bet stabdomi šūksmais, pliaukšėjimais irklo briauna per vandenį. Kartais laukimas užtrunka ir ežero gyvenimas pradeda tekėti savo vaga.

Nuo palių su vėjelio vilnimis atplaukia malonus aukštapelkės kvapas. Įsidrąsinusi plovinė vištelė bėgte per lūgnių lapus-plaustus kerta atviro vandens akį. Į „sceną“ slysteli didelė kaip rąstgalis lydeka, skersai sukandusi stambią kuoją. Per skaidrų vandenį matai aukos sidabrinius žvynus, raudoną be išraiškos akį. Krestelėjimas ir plėšrūnas pataiso savo naštos padėtį: kuoja lydekos žabtuose atsiduria kaip ir turi būti – galva į priekį.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Labai ilgai sparnai būna tik tokie
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Labai ilgai sparnai būna tik tokie

Varom! Smailos „čiaikutės“ praskiria augalų tirštumas. Atsistojęs jos priekyje, įremi ilgo irklo mentę į dumble įsikabinusių švendrų pašaknes ir, atsistumdamas, tapnoji per visą jos ilgį į galą – valtelė čiūkšteli pirmyn. Ir taip vėl ir vėl. Ištiestais į priekį kaklais į trubicų pertvaras srūva paukščių virtinės. Po to, susiglaudę bortais, painiosim iš tinklų kišenių laimikį, plokščiareplėmis užspaudinėsime žiedus ant kojų, surašinėsime lyties, amžiaus, svorio ir plunksnų išmetimo/ataugimo duomenis. Gulbės į trubicas įkliūdavo atsitiktinai – paprastai galingi paukščiai per jas persiversdavo.

Joms statydavome aukštus V-formos aptvarus su keliasdešimt metrų pločio žiotimis įplaukti ir kamera („motnia“) smaigalyje – įkliūti. Tokia gaudyklė priminė medžiotojų-rinkėjų epochos aptvarus kanopinių gyvūnų kaimenėms suvaryti. Iš bandėm juos ir laukiams – labai jau magėjo suvaryti šimtinius jų būrius, taip sumušant rūšies žiedavimo rekordus. Nesigavo, pasirodo, dalis paukščių sugebėjo paskristi, o kiti, kabindamiesi nagais į tinklą, išsiropštė į laisvę.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min