Antai Vladimiras Putinas rugsėjo 1 dieną Gdanske priminė Versalį – garsiąją konferenciją, kurioje nustatinėta Europos sandara po Pirmojo pasaulinio karo, – ir supeikė anuometinę pokarinę „Versalio tvarką“. Ji nuskriaudusi Vokietiją ir paskatinusi šios revanšizmą.
Tai ne nauja tezė, kad Versalio sprendimų netobulumas užtaisęs Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau V.Putino lūpose šiandien ji įgyja svarbių, taip pat ir mums aktualių prasmių. Pirmoji – mažai tepaslėptas nacistinės Vokietijos pateisinimas dėl jos nesitaikstymo su skriaudomis. Toks buvo Hitlerio kelias ir jo argumentai. Nelabai protingi Vakarų politikos matytojai–mąstytojai panašiai užjaučia šių dienų Rusiją: ji mat nukentėjusi ir pažeminta šaltojo karo pabaigos, netekusi žemių, todėl ir jos agresyvius akibrokštus „reikia suprasti“. Gal V.Putinas turėjo galvoje ir tokius mąstytojus, kai priminė aną Vokietijos „pažeminimą“, gal ir savo Rusijos revanšines užmačias atsiimti „praradimus“, panašiai kaip ėjo Hitleris. O jeigu blogosios Versalio sutartys lėmė būsimą Antrąjį pasaulinį karą, tai ko čia dar kalbėti apie Molotovo–Ribbentropo paktą? Reabilituojami abu signatarai. (Beje, Joachimą von Ribbentropą pakorė visai ne už tai, kad pasirašė Stalino–Hitlerio susitarimą užpulti tautas ir pasigrobti žemes tarp Vokietijos ir Rusijos. To nusikaltimo Niurnberge netraktavo kaip nusikaltimo, atlaidžiai sumažino nacių kaltę.)
V.Putinas raiškiai apibūdina didžiausią Versalio ydą: anoji Europos tvarka buvusi nustatyta be Rusijos, ir daugiau niekada neturės taip atsitikti. Viskas nuo šiol – tik su Rusija, taigi pagal Rusiją. Ta doktrina jau įgyvendinama, bet nūnai viešai paskelbta kaip veiksnus įnagis valdyti Europos politiką. „Ne pagal Rusiją“ mat būtų nedraugiškumas ir pakenktų verslui.
Versalio sutartį, kartu su V.Putinu primindamas Antrojo pasaulinio karo pradžią, dar griežčiau suniekino Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. O jo pirmtakas Josifo Stalino ministras Viačeslavas Molotovas buvo totaliai atviras, kai paskelbė, kad džiaugėsi Lenkijos sutriuškinimu 1939 metais (sovietai ir naciai sveikino vieni kitus gerai kartu atlikus „šlapią“ darbą). „Versalio benkarto daugiau nebėra!“ „Benkartas“ – tai pavainikis arba neteisėtas, atsitiktinis vaikas, primityvioje bendruomenėje pravardžiuojamas ir niekinamas su buku nežmoniškumu. Bet jeigu sesė Lenkija anų dviejų sąjungininkų buvo suvokiama kaip neteisėtas, laikinas darinys, tai ir mes suvokime, kad tokių neteisėtų Versalio vaikų būta kur kas daugiau, o strateginiuose sovietų žemėlapiuose jau nuo 1938 metų Lietuva įvardijama kaip „Litovskaja SSR“. Avansu, tad buvo tik laiko klausimas.
Jeigu Versalis kadaise nuskriaudė Vokietiją (pripažįsta šios draugas V.Putinas), tai nuskriaudė ir Rusiją. Vargšė neteko viso rytinio Baltijos pakraščio ir pusės Lenkijos su Varšuva. Raudonoji armija puolė, bet užlūžo, buvo atmušta. Progai pasitaikius Baltijos šalis vis dėlto atsiėmė. Po Antrojo pasaulinio pasiėmė dar daugiau. Po šaltojo karo tartum „neteko“, bet dabar vėl atsiiminėja – pradėjo nuo Gruzijos gabalų.
Palankiomis aplinkybėmis ir prie gero užkandžio Lietuvos diplomatai galėtų Maskvoje netyčiom paklausti: ar Lietuva teisėta valstybė, ar versalinė? Versalyje arba netoliese gavom ir de facto ir de jure, o pasirodo, visa tai šlamštas, tik priežastis naujiems karams. Kai kur taip mąstoma.
Tiek šiandien apie Versalį. O istorikų žodis vis vien būtų nulio vertės. Galingi politikai daro ir praeities, ir dabarties istoriją.
