Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 02, 13:01

Vilniaus „aukso amžius“: primirštas laikas, kai klestėjo verslai, amatai ir virė gyvenimas

Kuo Vilnius gyveno XVI a. 6–7 dešimtmečiais? Istorikė, profesorė Raimonda Ragauskienė sako, kad tai buvęs tikrų tikriausias „aukso amžius“ – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė iškyla kaip dinamiškas, veržlus miestas, kuriame klestėjo prekyba, plėtėsi amatai, miestiečiai laikė karčemas, nuomojo būstus. „Gyvenimas Vilniuje tiesiog pulsavo“, – sako naujos knygos apie to laiko sostinę autorė.
Raimonda Ragauskienė
Raimonda Ragauskienė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

„Vilniaus „Aukso amžius“. Miesto gyventojai ir svečiai XVI a. 6–7-ajame deš.“ – taip ir pavadinta nauji R.Ragauskienės knyga. Autorė sako, kad vertinant tiek politiniu, tiek kultūriniu aspektais, Vilnius tuo metu buvo vienas didžiausių centrų, prilygstančių Lenkijos sostinei Krokuvai.

Darbas su Metrika davė knygą

„Šios knygos leidybos aplinkybės taip susiklostė – kadangi dirbu Lietuvos istorijos institute, Lietuvos Metrikos tyrimo ir publikavimo programoje, leidau vieną iš Lietuvos Metrikos knygų. Tai nėra ta tikroji Lietuvos Metrikos knyga, nes kas yra toji Metrika? Tai pagrindinis mūsų valstybės archyvas, dokumentai, kurie buvo surašomi valdovo kanceliarijoje, įvairūs dokumentai, teismų sprendimai ir pan.

Kadangi kancleriai būdavo ir Vilniaus vaivados, jie į kanceliariją atsigabendavo ir Vilniaus teismų knygas. Jie vadovavo tiems teismams tuo metu ir tos Vilniaus pavieto teismų knygos atsidūrė kanceliarijoje. Jos buvo įtrauktos į metrikinį komplektą, dėl to išliko iki šių dienų.

Išleidau tą 253-ią knygą ir pamačiau, kad ten yra labai gausi medžiaga, susijusi su Vilniaus miestu – būtent XVI a. 6–7 dešimtmečiais“, – apie knygos atsiradimo aplinkybes kalbėjo istorikė.

Dar viena priežastis – netrukus minėsime Vilniaus 700 metų jubiliejų, tad, kaip sako R.Ragauskienė, tai buvusi proga pasidomėti tuo.

Vilniaus tyrimų – per mažai

„Kitas dalykas – mes turime labai mažai darbų apie Vilnių, ypač apie renesansinį Vilnių, vilniečius, atskirus miestiečius. Nes mūsų vaizdinyje, LDK istorijoje iškyla tokia bajoriška visuomenė, o kur tas miestas, kur miestiečiai? Kur tie tyrimai apie tuos miestiečius? Jų, deja, nėra“, – akcentavo ji.

Profesorė paminėjo savo vyro, taip pat istoriko, prof. Aivo Ragausko knygą apie XVII a. Vilniaus elitą, ten yra daug miestiečių kasdienybės, kaip jie gyveno, kaip valdė miestą. Bet tokių tyrimų labai mažai.

Vilniaus teismų knygų R.Ragauskienė surado 14, o iš jų atsiskleidė labai graži, įdomi XVI a. 6–7 dešimtmečių Vilniaus gyvenimo panorama.

„Tokia įdomi, kad net pribloškė ir mane. Nesitikėjau, kad tiek visko ten vyko, taip visko buvo gausu, įdomu. Sakyčiau, savotiška fejerija – trykšta viskas, labai spalvinga ir visko daug. Tikras renesansas, tokį Vilnių pamačiau“, – prisipažįsta istorikė.

Mes turime labai mažai darbų apie Vilnių, ypač apie renesansinį Vilnių, vilniečius. Nes mūsų vaizdinyje, LDK istorijoje iškyla tokia bajoriška visuomenė, o kur tas miestas, kur miestiečiai?

Šis laikas buvęs Vilniui ir Lietuvai ramesnis – tai buvęs vienas aukščiausių miesto pakylimo taškų, sako R.Ragauskienė, todėl ir pavadino knygą „Aukso amžius“: „Tai lėmė daugelis dalykų, pirmiausia – nuo 1551 metų čia reziduoja valdovas Žygimantas Augustas, Renesanso princas. Vykdo labai daug ką čia, stato rūmus, keičia vizualinį Vilniaus vaizdą.

Kai valdovas reziduoja, vadinasi, miestas tampa tikrąja sostine, čia vyksta seimai. Valdovas be pertraukos čia reziduoja iki 1562-ųjų. Čia atvyksta didikai, įvairiausio rango valstybės svečių – nuo Prūsijos kunigaikščių iki Livonijos ordino magistro. Čia priimamos vasalinės priesaikos, kai Livonija pasiduoda. Pagrindinis politinis centras, tikroji sostinė, ko jau vėliau Vilnius nebeturėjo galimybės išgyventi.“

Valdovų rūmų muziejaus nuotr./Žygimantas Augustas
Valdovų rūmų muziejaus nuotr./Žygimantas Augustas

Visos šios priežastys ir lėmė, kad Vilnius išgyveno tuo metu labai ryškų laikotarpį. Kaip sako istorikė, pasiteisino įvardijimas, kad tuo metu Vilnius buvo tikrasis metropolis.

Kiek gyveno žmonių, nežinia

„Visi požymiai leidžia įvardinti, kad tai buvo didmiestis – tuo metu didžiausias LDK miestas. Nustatyti, kiek tiksliai gyventojų, yra sunku, nes nėra išlikusių visa apimančių surašymo duomenų, turime tik pagalvės mokesčius, bet duomenys tik epizodiniai, neapima viso Vilniaus.

Negerai yra tai, kad Vilnius buvo labai suskaidytas į jurisdikas, pagal tai, kieno jurisdikcijai priklausė. Tarkim, Vilniaus vaivadai priklausė nemaža dalis, taip pat buvo ir, pvz., Katalikų bažnyčios jurisdika, miesto jurisdika, kuri nebuvo pati didžiausia.

Tas išsiskaidymas, vieningumo nebuvimas labai kliudė, nes ir mokesčiai buvo skirtingi renkami. Miestas negalėjo taip stiprėti. Panašiai buvo ir kituose miestuose, bet tie, kurie to išvengė, suklestėjo labiau“, – kalbėjo R.Ragauskienė.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Raimondos Ragauskienės knygos pristatymas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Raimondos Ragauskienės knygos pristatymas

Gyventojų skaičius buvęs mažesnis nei Krokuvoje, bet panašus – įvairūs skaičiavimai rodo, kad jų čia galėjo būti apie 20 tūkst. gyventojų. Bet šis skaičius be atvykstančių svečių, o jų būta labai daug.

Vilnius tuo metu buvo ne tik politinis centras, bet klestintis kaip ekonominis bei kultūrinis centras.

Bendruomenė sugyveno

Miestas buvo ir kosmopolitiškas, šis šiuolaikinis terminas, sako istorikė, labai tinka to meto Vilniui, rodo didelį dinamiškumą, čia gyveno ir sugyveno labai įvairių tautybių ir kultūrų žmonės.

Socialinis lanšaftas labai įvairus – nuo visiškai nuskurdusių, nuo marginalinių sluoksnių, nuo prostitučių iki aukščiausio valstybės laiptelio, iki valdovo.

„Bendrai paėmus tos skirtingos grupės tikrai sugyveno. Reformacija dar tiktai prasideda, nors jau turime įkurtą Lietuvos vienetą tuo metu, tačiau dar didelės priešpriešos, religinių sąmyšių neturime, dar religinė situacija pakankamai rami. Antagonizmo, priešiškumo dar nėra. Galbūt tam įtakos turi ir tokių didikų kaip Radvilos autoritetas, kurie perėjo į reformaciją, bet yra Vilniaus vaivados ir kancleriai, valdo Vilniaus miestą.

Žygimantas Augustas be galo tolerantiškas. O ir pati reformacija dar priimama kaip Katalikų bažnyčios reformacija, ne kaip naujos Bažnyčios sukūrimas. Todėl tai irgi dar nesukelia priešiškumo.

Bet jeigu žiūrėsime į buitinį lygmenį, į konfliktus, tai jų labai daug. Socialinis lanšaftas labai įvairus – nuo visiškai nuskurdusių, nuo marginalinių sluoksnių, nuo prostitučių iki aukščiausio valstybės laiptelio, iki valdovo. Ta paletė labai didžiulė“, – apie to meto socialinį Vilniaus vaizdą pasakoja knygos autorė.

Turtingas miestas

Kur jūs rasite dar kitą miestą, kuriame paprasta miestietė, visiškai nežinoma, kreipiasi į Pilies teismą skųsdamasi, kad vakare ji ėjo ir kažkas jai nuplėšė jos perlų kepurę – tokį vėrinį, kokį nešiojo Barbora Radvilaitė?

Barboros Radvilaitės portretas
Barboros Radvilaitės portretas

Arba kitas pavyzdys – kailiadirbys skundėsi, kad vakare jam einant buvo nuplėšti šermuonėlių kailiai.

Šie du pavyzdžiai, sako R.Ragauskienė, rodo, kad Vilnius buvęs išskirtinis ir turtingas miestas.

„Kita vertus, turime ir tokių bylų, kai atėjęs tėvas skundžiasi teisme, kad atidavė savo vaiką amato mokytis, vaikas buvo nemaitinamas, galbūt ir muštas smarkiai, dėl to užmuštas. Turime ir tokių atvejų. Skurdas greta prabangos, laimė, džiaugsmas greta baisių dalykų“, – vardija autorė.

Išryškėjo penkios stambios grupės – pirkliai, amatininkai, moterys, vaikai ir totorių tautinė mažuma.

R.Ragauskienė sako pasirinkusi nagrinėti ne visas socialines Vilniaus grupes, kurios geriausiai atsispindi šaltiniuose, nes apie kitas tiesiog trūksta duomenų: „Išryškėjo penkios stambios grupės – pirkliai, amatininkai, moterys, vaikai ir totorių tautinė mažuma. Pažiūrėjau, kaip tų grupių atstovai gyveno ir išgyveno.“

Moterys verslininkės

Paprašyta plačiau papasakoti apie to meto miestietes moteris, istorikė apgailestavo, kad šaltiniai ganėtinai skurdūs, todėl negalima parašyti kurios nors vienos moters iš XVI a. biografijos, išskyrus B.Radvilaitę.

„Duomenys pernelyg išsimėtę, jų per mažai. Apie vieną moterį – du–trys faktai ir viskas. Bet kai surenki juos į visumą, pamatai moterų grupę. Tikrai stulbinantys dalykai – turime moteris verslininkes to meto Vilniuje.

Vienos kartu su vyrais, o kitos ir pačios nuomoja gaspadas, užsiima nuomos verslu. Nemažą pelną gauna, bet verslas yra sudėtingas ir pavojingas, nes ne vienas nuomininkas nori pabėgti nesusimokėjęs, vyksta ir muštynės, girtavimai. Ne viena moteris kreipiasi, nes yra nukentėjusi, nuomininkas bėgdamas dar su lenta užtvoja.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Raimondos Ragauskienės knygos pristatymas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Raimondos Ragauskienės knygos pristatymas

Bet turime ir labai pasiturinčių moterų, kurios nuomoja ne vieną, o kelias gaspadas. Tik jų verslą sunkino vadinamoji svečių priėmimo teisė – atvykus kažkokiam svečiui į Vilniui seimų metu, tarkim, vilniečiai privalėjo savo namuose priimti svečius, turėjo jiems suteikti būstą. Neaišku, ar jie sumokėdavo, tai nėra iki galo išaiškinta, bet ta prievolė buvo labai sudėtinga“, – pasakoja R.Ragauskienė.

Nuo tokios prievolės atleidžiami būdavo vos vienas kitas vilnietis – tam reikėjo gauti valdovo privilegiją.

Vienos kartu su vyrais, o kitos ir pačios nuomoja gaspadas, užsiima nuomos verslu. Nemažą pelną gauna, bet verslas yra sudėtingas ir pavojingas.

Karčemas laiko, nors ir pavojinga

Kita sritis, kur moterys labai aktyvios, yra karčemos – jos yra karčemininkės, vienos turi karčemas, joms vadovauja, kitos – šinkorkos, pilsto: „Su jomis ne visada gražiai elgiamasi. Ir nesumokama pinigų, ir jos užgaunamos, sumušamos, darbas be galo pavojingas. Vilniuje, skirtingai nei, tarkim, Torūnėje, nebuvo ribojamas laikas, kiek galima karčemoje būti, čia galėjai būti ir visą naktį.

Turime labai daug bylų, kur moterys skundžiasi nukentėjusios. Iš to ir sužinome, kiek moterys galėjo turėti tokius verslus.

Paskaičiavau, kad apie 10 proc. Vilniaus jurisdikos moterų galėjo nuomoti būstus. Galbūt ne visą namą, galbūt tik atskirą kambarį. Pardavinėjančių gėrimų, turinčių teisę juos gaminti irgi turime nemažai, bet suskaičiuoti labai sudėtinga.

Prekiaujančių moterų labai daug, vienos turi savo parduotuves, bet ir be galo daug moterų, merginų prekiauja gatvėse, ypač maisto produktais.

Trečia aktyviai veikiančių moterų grupė yra amatininkės. Žinome, kad Vilniuje veikė keliasdešimt cechų veikia, pradedant auksakaliais, pirmuoju Vilniuje žinomu cechu, taip pat kailiadirbiai, siuvėjai ir t. t. Moterys, žmonos, tapusios našlėmis, galėjo metus verstis vyro amatu, vėliau turėdavo iš tos rinkos trauktis. Bet žinoma, kad siuvėjų, audėjų cechuose moterys našlės arba net ir pačios vertėsi šituo amatu.

Ir dar viena sritis – prekyba. Prekiaujančių moterų labai daug, vienos turi savo parduotuves, bet ir be galo daug moterų, merginų prekiauja gatvėse, ypač maisto produktais, tarkim, riestainiais, kopūstais, žuvies turguje žuvimi prekiauja, duona.“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Riestainiai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Riestainiai

Skaudžios vaikų istorijos

Dirbo ir vaikai, kaip sako R.Ragauskienė, tų istorijų buvę itin skaudžių. Viena iš istorijų, kai į teismą kreipėsi 8 metų mergaitės tėvas – toji mergaitė pardavinėjo gatvėje salotas, vakare, 22 val., vienas vyriškis pasakė pirksiąs, bet neturi pinigų, tegu užeina pas jį į kambarį. Ten jis ją išprievartavo, mergaitė šaukėsi pagalbos, subėgę kaimynai ją išlaisvino ir byla pasiekė teismą. Kuo visa tai baigėsi, deja, nėra aišku.

„Tokių mergaičių su salotomis, gėlėmis daug, jos pardavinėja, būna. Daug ir tokių skaudžių dalykų, jos patiria smurtą ir kitus dalykus. Tas smurtas, galbūt todėl, kad daug teisminės medžiagos, labai aiškiai matyti.

Turime XVI a. pradžios duomenis, motina skundžiasi, kad sūnui išmokyti kasmet mokėjo 24 kapas grašių. Atitikmuo galėtų būti toks, kad viena karvė kainavo pusę kapos grašių, vadinasi, per metu reikia atiduoti 48 karves, kad vaikas gautų mokslą.

Nukentėjusių vaikų labai daug, nes instituciniai mokslai sunkiai prieinami vien dėl to, kad jų nėra. Nėra mokyklų. Turime katedrinę, seniausią mokyklą, Šv. Jono, rusėnai turi savo, bet jų trūksta. Tada tarp pasiturinčių dominuoja naminis mokymas, o šiaip mokymas yra labai brangus.

Turime XVI a. pradžios duomenis, motina skundžiasi, kad sūnui išmokyti kasmet mokėjo 24 kapas grašių. Turiu pasižymėjusi dviejų totorių mergaičių naminio išsilavinimo atvejus, irgi už metus mokama po 20 kapų grašių. Atitikmuo galėtų būti toks, kad viena karvė kainavo pusę kapos grašių, vadinasi, per metu reikia atiduoti 40–48 karves, kad vaikas gautų mokslą“, – pastebi ji.

R.Ragauskienė sako žinanti vienintelį atvejį, kai mokytojui buvo išties tinkamai atsidėkota: mokytojas Martynas Grajevskis, gerai mokęs Mikalojaus Radvilos Juodojo vaikus, gavo iš vaivados nei daug, nei mažai – mūrinį namą.

Pirkliai nuo Rytų iki Vakarų

Be galo įdomus ir pirklių pasaulis. Savi pirkliai – pati turtingiausia Vilniaus miesto visuomenės dalis. Jie ne tik po kelis namus turi, bet ir valdų užmiestyje, dvarus. „Šiuolaikiniais terminais, milijonieriai“, – pabrėžia istorikė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatas

Tačiau, kaip sako, įdomiausia grupė – svečiai, kurių bent keletą kategorijų galima išskirti. Tarkim, iš Rytų, iš Maskvos didžiosios kunigaikštystės, jau XVI a. pradžioje buvo pastatyti dabartinės filharmonijos vietoje svečių namai. Ten turėjo apsigyventi atvykėliai iš Rytų – iš Maskvos kunigaikštystės, graikai, ten rodyti savo prekes.

„Vakariečiams pirkliams leista gyventi, nuomotis gaspadas, butus Vilniaus mieste ir jie taip darė.

Turime labai įvairių svečių, atvykusių iš Krymo, Konstantinopolio, turime ir iš Vakarų. Tarkim, iš Antverpeno atvyko pirkliai, kurie čia prekiavo brangakmeniais ir apskritai juvelyrika. Dažniausiai tokiais gaminiais prekiauta per Lenkiją, bet turime keletą, kurie atvyksta čia, sudaro sandorius, prekiauja. Tai rodo, kad Vilnius buvo turtingas miestas.

Miestas gaudavo dividendų iš prekybos kailiais, atliko tranzitinę funkciją tarp Rytų ir Vakarų, pirkliai pirkdavo kailius Maskvoje arba pasienio su LDK Maskvos kunigaikštystės miestuose, veždavo čia ir čia perparduodavo atvykusiems iš Vakarų arba gabendavo ir patys į Lenkiją, į Vakarus. Dar vienas kelias vedė Nerimi, Nemunu link Karaliaučiaus, čia gabenta irgi įvairiausių prekių – nuo prabangos iki kasdienio naudojimo“, – vardijo R.Ragauskienė.

Laisvai jie galėjo prekiauti tik du kartus per metus – per didžiąsias muges, viena Trijų karalių mugė, o kita Švenčiausios Mergelės ėmimo į dangų, Žolinė.

Turėjo Vilnius savų taisyklių pirkliams – atvykėliai negalėjo tiesiogiai prekiauti savo atsivežtomis prekėmis, leista prekiauti tik per tarpininkus: „Laisvai jie galėjo prekiauti tik du kartus per metus – per didžiąsias muges, viena Trijų karalių mugė, o kita Švenčiausios Mergelės ėmimo į dangų, Žolinė. Visais kitais atvejais tik per tarpininkus. Prekės patekdavo į krautuvėles, dalis – į turgų, kuris Vilniuje vyko kiekvieną dieną, bet išskiriami ir du didieji turgūs. Viskas vyko Rotušės aikštėje.“

1562 metais valdovas išvyksta, Vilnius pradeda jausti Livonijos karo įtaką, nutrūksta ryšiai su Maskvos kunigaikštyste – „aukso amžius“ tuomet jau eina į pabaigą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min