Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilniaus keistuolis: į tris plastikinius maišus telpantis Vito gyvenimas

Vitas
15min.lt/L.Balsytės nuotr. / Ant Vilniaus suoliukų nakvojantis Vitas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kad artėja Kalėdos, Vitas suprato tada, kai sostinės centrą nušvietė kalėdiniai papuošimai. Jei ne jie, vyras nė nebūtų pagalvojęs, kad jau gruodis. Tačiau artėjančios žiemos šventės Vitui ūpo nepakėlė – Kalėdų jis nešvenčia jau dešimtį metų.

– Vitai, Jums patinka Kalėdos?
– O kas yra Kalėdos?
– Jėzaus gimimo šventė.
– Mano nekoks santykis su Jėzum.

Tuos pačius dešimt metų Vitas neskaičiuoja laiko. Prabudęs ryte niekur neskuba. Nedirba. Nesiprausia. Nesikeičia drabužių. Vitas neturi namų, į kuriuos sugrįžtų, ar žmonių, kurie lauktų jo sugrįžtančio. Vyro prieglobstis – Vilniaus centre esantys suoliukai, daugybę metų dieną naktį atstojantys jam namus.

– Kalėdas ir Naujuosius ir vėl sutiksite vienas?
– Naujuosius metus dažniausiai pramiegu.

Vito rytas

Įkyrūs saulės spinduliai savo šiluma kutendami veidą išplėšė Vitą iš sapnų ir prieš jo valią privertė pramerkti vieną akį. Nauja diena. Vyras vėl užsimerkė – išvargęs kūnas priminė, kad skubėti keltis nėra ko. Praėjo vos kelios akimirkos ir jis pamažėle grimzdo į saldų miegą – vieną iš nedaugelio gyvenime likusių malonumų. Tačiau netrukus kurtinantis trenksmas, sustabdęs akimirką ir privertęs pašėlusiai plakti širdį, nepaliko Vitui kitos išeities. Susierzinęs vyras pramerkė akis ir kovodamas su akinančia šviesa, suraukta kakta pabandė nustatyti kilusio triukšmo kaltininkus. „Kacapiai“, – piktai burbtelėjo Vitas, pamatęs už kelių metrų nuo jo, kelyje, susidūrusius du automobilius. Iš jų išlipę jaunuoliai emocingai aiškinosi situaciją. Vitas suprato – nebeužmigs.

– Tai taip ir vaikštot visą dieną, be tikslo? – pabandau suprasti.
– Kaip be tikslo? Tikslas išgyventi.

Tuomet lėtai, bet ryžtingai nuo šono apsivertė ant nugaros. Nuo kieto suolo paskaudę kaulai atsikvėpė. Šluostydamasis per burnos kraštą nutįsusią seilę Vitas susimąstė, kuri šiandien diena, tačiau mintį netruko pertraukti skrandis. Protestuodamas garsiu ir išauklėtam piliečiui gėdingu gurgimu jis priminė, kad atėjo laikas juo pasirūpinti.

Vitas atsargiai dešiniąją koją nuleido nuo suoliuko ir pastatė ant žemės. Akimirką kvėptelėjęs, tą patį padarė su kairiąja. Tuomet, viena ranka prisilaikydamas už suolo atlošo, lėtai atplėšė savo sunkų kūną ir atsisėdo. Tą pačią sekundę apie save priminė plyštanti galva – maudulys negailestingai pervėrė abu smilkinius. Persikreipęs iš skausmo Vitas nusikeikė. Nuleidęs galvą žemyn suėmė ją abiem rankomis ir akimirką luktelėjo. Tada giliai įkvėpė ir apsidairė aplinkui.

Vokiečių gatvėje virė gyvenimas. Sujudimas išdavė, kad buvo pietų metas. Vieni, kaip ir pridera miesto žmogui, lyg išdegę akis kažkur skubėjo, kiti sau leido išskirtinę prabangą – žingsniuoti lėtai, mėgaujantis saulėtu oru.

Visų tarpusavyje nieko bendro neturinčių svetimų žmonių žvilgsniai užkliūdavo už Vito. Prireikdavo kelių akimirkų, kol galiausiai jie prisiversdavo nukreipti savo akis kitur. Tačiau nors žmonės žiūrėjo į Vitą, jis jų žvilgsnių nematė. Per daugybę metų jis išmoko nepastebėti į save nukreiptų smalsių, kritiškų, pasibjaurėjusių ar piktų akių.

Vyras pasitrynė akį – jautėsi, tarsi joje būtų pilna smėlio. Tai darydamas užčiuopė traiškaną. Pridėjęs pirštą prie vidinio akies kampučio pabandė ją iš ten iškrapštyti. Tuomet ant suolo krašto pastebėjo savo juodą kepurę, nukritusią jam nuo galvos miegant. Šią kepurę Vitas visuomet nešioja užsidėjęs ant didžiulės plaukų kupetos. Net vasarą ši kepurė – neatskiriamas šukuosenos akcentas. Ją praėjusią žiemą padovanojo pažįstamas taksistas. Norėjo nuo šalčio apsaugoti Vito galvą, tačiau jo plaukų kuodas toks didelis, kad kepurė gėdingai pajėgia uždengti tik dalį plaukų kupetos, taip ir nepasiekdama labiausiai nuo speigo kenčiančių ausų. Storais pirštais sugriebęs galvos apdangalą, Vitas užsidėjo jį ant kuodo ir iš kitos akies išsivalė traiškaną. Buvo beprotiškai karšta, tačiau rankos nekilo nusivilkti striukės. Tik šiek tiek labiau ją atsilapojo ir, nusišluostęs prakaitą nuo kaktos, pasislinko didesnio pavėsio, kritusio nuo prie suoliuko augusių dviejų medžių, link. Vitas toliau tingiai išsidrėbęs sėdėjo.

Visiškai išdžiuvusi vyro burna, kurios net seilės nebepajėgė dorai atgaivinti, priminė Vitui kavą, kurią jis labai mėgsta. Juodą, su dviem gerai išmaišytais šaukšteliais cukraus. Pamąstęs apie ją, vyras pasiėmė ant kaklo pakabintą medžiaginį maišelį ir atrišęs jį visą turinį išbėrė sau į delną. Tuomet lėtai suskaičiavo: 3 litai 46 centai.

Troškulys įveikė vyrą – jis nusprendė pradėti kasdienę kelionę. Tačiau tą pačią akimirką, kai jau buvo beketinąs stotis, jo akys užkliuvo už pro nešvarios juodos kojinės skylę kyšančio nykščio. Vitas žvilgtelėjo į kitą koją – toji taip pat be bato. Pasigirdo riebus keiksmažodis.

Pavogti batai

Vito nuotaika sugadinta. Kažkas naktį, kol jis miegojo, pavogė „Crocsus“. Vyras žino – dabar net per didžiausius karščius jam teks po Vilniaus gatves vaikščioti apsiavus senus sintetinius pusilgius batus. Be to, naktį nekaip miegojo.

– Kas nosiai? – baisėdamasi joje žiojinčia kruvina žaizda paklausiu Vito.
– Nieko. O ką?
– Baisiai atrodo.
– Gal inkštirai?

Mobiliuoju telefonu nufotografuoju Vito veidą. „Aha, tikrai baisiai“, – žvilgtelėjęs į savo atvaizdą pritaria vyras.

– Tau negėda su manim? Aš gi smirdžiu.
– Tai kodėl nenusiprausiat?
– Tai kad paskui reikės kepenis džiautis.
– Tai nesidžiaukit, kam jas džiautis?
– Aha, o ką paskui žmonės sakys.

Susipažinkite: Vitas Jonas Marcinkevičius. Pravardė – Princas. Žmogus, dėl savo gyvenimo būdo apaugęs legendomis. Vieni girdėjo, kad jis labai protingas. Kiti – kad labai turtingas. Treti man pasakojo, kad į ant pakaušio suveltą didžiulį kuodą Vitas įsideda stiklainį – formai palaikyti.
Buvęs bendraklasis sakė sykį Vitui pridegęs cigaretę. Draugė ne kartą matė jį geriantį kavą prie prabangaus sostinės restorano „Sant Valentino“. Bendradarbis aną rytą pasakojo girdėjęs, kaip Vitas aprėkė praeivius. Sesuo užsiminė pastebėjusi, kad vyras dažnai kalbasi pats su savimi. Ne vienas pažįstamas Vitą vidury nakties sutiko besiruošiantį miegui ant suoliuko Lukiškių aikštėje.

Ant suoliukų prabėgo bemaž penktadalis Vito gyvenimo. Jie – ketvirtą dešimtį perkopusio vyro namai. Vieninteliai, kuriuos jis turi. Dvejus metus vyras miegojo „šen bei ten“. Aštuonerius metus naktį sugrįždavo į Lukiškių aikštę. Čia sau buvo išsirinkęs atokiau nuo judrios gatvės stovėjusį suolą. Dabar naktimis Vitą galima išvysti susirangiusį ant vieno iš Vokiečių gatvėje esančių suoliukų.

Nesikeičia drabužių

Vitas kitoks. Kitoks, nei leidžia visuomenei priimtinas padorumas. Ne tik todėl, kad vasarą, rudenį, žiemą ir pavasarį miega ant suolų. Vitas nedirba. Jis nesišukuoja. Jau daugybę metų nesiprausia ir lygiai tiek pat nesikeičia savo drabužių. Jis niekada niekur neskuba. Dažnai nė nenutuokia, kiek valandų. Jo dienotvarkėje – jokių planų. Savo gyvenimą Vitas leidžia vaikščiodamas po Vilniaus centrą, iš kurio niekada neišeina.

– Tai taip ir vaikštot visą dieną, be tikslo? – pabandau suprasti.
– Kaip be tikslo? Tikslas išgyventi.

Vitas pribloškia savo išvaizda. Ypač, jei gatvėje su juo prasilenki vasarą. Kol kiti išsirengę slepiasi nuo saulės ir gaivinasi vandeniu, Vitas, tarsi mesdamas iššūkį sekinančiam karščiui, nė nenusivelka savo kailinės striukės, žiemą saugančios jį nuo speigų. Po ja vyras apsivilkęs ilgą, bemaž iki kelių nutįsusį, stambiu raštu megztą samanų spalvos megztinį. Kojas jis slepia po treninginėmis, gerokai ištampytomis ir vietomis dūlėtomis juodomis kelnėmis.

Tarsi išbadėjusios akys į Vitą nukrypsta ne tik dėl karštam orui visiškai nepriimtinos jo aprangos. Prieš spėdamos įvertinti drabužius, jos godžiai praryja ant vyro pakaušio pūpsančią suveltų plaukų kupetą. Styrantys plaukai sukelia dvilypius jausmus: nepadoriai ilgi, sulipę ir įgavę neįprastą formą, jie priverčia instinktyviai susiraukti. Tuo pačiu metu sukuria iliuziją, kad tai galbūt visai ne plaukai, o veltinė kepurė. Ši iliuzija, prasilenkus su Vitu gatvėje, ne vieną paskatina grįžtelti atgal. Taip pasielgiau ir aš, kai pirmą sykį pamačiau šį vyrą. Tiesą pasakius, nepatingėjau apsisukusi jo pasivyti ir dar sykį įdėmiai žvilgtelėti į šukuoseną.

– Ar tikrai į plaukus kartais įsidedat stiklainį?
– Anksčiau. Dabar jau nebe.

Vaikiškas juokas

Vitas – neatskiriamas Vilniaus akcentas. Jis taip suaugęs su šiuo miestu ir jo gatvėmis, kad atrodo, jog be šio žmogaus sostinė prarastų dalį savasties. Vyras visada vaikšto vienas – tikina neturįs nė vieno draugo. Kitų bičiulystės jis išsigina todėl, kad yra kitoks, nei panašią į jo likimo naštą nešantys gatvės žmonės. Tarsi gėdydamasis šių žmonių ir jų gyvenimo būdo, Vitas įsitikinęs – jo istorija kitokia. Ji turi pateisinimą.

Vitas nedirba. Jis nesišukuoja. Jau daugybę metų nesiprausia ir lygiai tiek pat nesikeičia savo drabužių. Jis niekada niekur neskuba. Dažnai nė nenutuokia, kiek valandų. Jo dienotvarkėje – jokių planų.

Šį aukštą ir tvirtai sudėtą vyrą žino daugybė sostinės gyventojų. Vieni juo bjaurisi ir stengiasi laikytis atokiau, antri gaili ir bando jam padėti, treti juo gąsdina savo vaikus. Yra ir tiesiog nepaliaujančių smalsauti – kas jis toks ir kodėl jis taip atrodo.

Netvarkinga, ilga rusva ir smulkiomis garbanomis susiraizgiusi barzda bei ūsai iš pirmo žvilgsnio Vitą daro vyresnį. Tačiau didelės, įspūdingo žydrumo akys, šviesus žvilgsnis ir lygi bei skalsiai įraudusi veido oda išduoda, kad po didžiuliu skarmalų kevalu slepiasi jaunas žmogus. Plačioje Vito kaktoje – kelios ryškios raukšlės. Ant jos krenta susitaršiusios, riebaluotos garbanos. Gerai įsižiūrėjus tarp jų galima pamatyti lyg netyčia iš kažkur atsiradusius kelis žilus plaukus, tarsi atsiprašančius už tai, kad iškrenta iš bendro konteksto. Prieglobstį po susivėlusiais plaukais randa nedidelės dailios ausys.

Šviesūs antakiai atsveria stamboką, tačiau veide proporcingai atrodančią nosį. Aplink akis – daugybė juoko raukšlelių, po jomis – sukritę paakiai. Paraudusių viršutinių akių vokų fone išryškėja ilgos ir šviesios vyro blakstienos. Išdavikiški ištrupėję priekiniai dantys, kuriuos storos rausvos lūpos apnuogina kaskart, kai Vitas skaniai nusijuokia, atskleidžia dar vieną tiesą: gyvenimas vyrą aptalžė labiau, nei daugelį kvepiančių ir tvarkingai apsirengusių miestiečių.

Iš po nešvarių striukės rankovių išlenda storos, įdegusios plaštakos, kurias vainikuojančių pirštų nagai visuomet tvarkingai trumpi. Iš pažiūros Vitas atrodo nerangus – tarsi didžiulis, iš miegų ką tik prabudęs meškinas. Tačiau lėtas jo šlubavimas susikūprinus kalba pats už save: nerangumą vyras ne paveldėjo, bet veikiau gavo kartu su iššūkiais, kuriuos atlaikyti nebuvo pakankamai stiprus.

Kitoks Vitas dar ir dėl savo žvilgsnio. Kitaip nei daugelis tikėtųsi, jo žvilgsnis nėra atbukęs. Jis stebėtinai gyvas, stiprus ir paslaptingas. Niekada neleidžiantis iki galo suprasti, kur skrajoja vyro mintys – lyg sarginis šuo, saugantis duris į tik Vitui pažįstamą pasaulį. Jis drąsiai žvelgia į akis – kartais šelmiškai, tarsi pamiršęs, kad toks žvilgsnis visiškai nedera prie jo išvaizdos, kartais keistai – tarsi bendraudamas tik su jam vienam matoma auditorija. Kartais smalsiai, bet niekada piktai. Net kai pasipila neaišku kam ir kodėl skirti kelių aukštų keiksmažodžiai, vyro žvilgsnis išlieka linksmas.

Nuo Vito neatskiriama smarvė. Klaikus prakaito, cigarečių ir visų jo išgyventų nesėkmių mišinys. Tarsi jis, lyg sugertukas, būtų pritvinkęs ne tik per dešimtmetį pavargusį ir neprausiamą kūną padengusio dvoko, bet ir susiurbęs visas savo aplinkos negandas: prie jo suoliuko padvėsusios ir pūti pradėjusios žiurkės, šalia prisėdusio ir ramybės nedavusio alkoholiko, sostinės centre niekaip neišnaikinamo fekalijų, kanalizacijos dvoko.

– Tau negėda su manim? Aš gi smirdžiu.
– Tai kodėl nenusiprausiat?
– Tai kad paskui reikės kepenis džiautis.
– Tai nesidžiaukit, kam jas džiautis?
– Aha, o ką paskui žmonės sakys.

Vitas juokiasi. Skardžiai ir vaikiškai linksmai. Ypač pasakęs kokį nors, tik jam vienam suprantamą sąmojį. Tai padaręs, nesidrovėdamas ištrupėjusių dantų, Vitas visa burna išsišiepia ir jos nesučiaupdamas pradeda iki pasikūkčiojimo kvatotis.

Antrąją šio straipsnio dalį laikraštyje „15min“ ir internetiniame tinklalapyje 15min.lt skaitykite šį trečiadienį, gruodžio 21 d.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min