Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 23d. 22:00

Vilniaus universiteto LGBT+ grupės nariai – apie atsiskleidimą ir „Baltic Pride“ prasmę

„Baltic Pride“ eitynės Vilniuje 2016 metais
AFP/„Scanpix“ nuotr. / „Baltic Pride“ eitynės Vilniuje 2016 metais

Vilniaus universitete veikia šios aukštosios mokyklos LGBT+ grupė, asociacija, siekianti burti LGBT+ žmones ir juos palaikančius, skatinti universiteto bendruomenės narių lygiavertiškumą ir ugdyti visuomenės pagarbą žmogui. Kiekvienas šios aukštosios mokyklos studentas, laisvasis klausytojas, alumnas, mainų programos dalyvis ir buvęs ar esamas darbuotojas, pritariantis universiteto LGBT+ grupės tikslams, gali tapti šios asociacijos nariu.

Apie priežastis prisijungti prie šios grupės, jos veiklas, „Baltic pride“ ir tolerancijos pamokas, kurias turime išmokti, 15min kalbėjosi su šios grupės pirmininku Priegliumi Žukliu ir nare Guste Maleckaite.

Priklausote Universiteto LGBT+ grupei. Papasakokite, kaip radosi ši grupė. Kiek narių šiandien vienija ir kokia veikla užsiima?

P.Žuklys: VU LGBT+ grupė susibūrė dar 2015 metais po „Be etikečių“ – VU studentų atstovybės programos – sparnu. Per kelerius metus grupė išaugo, vis daugėjo narių, todėl natūraliai kilo poreikis įkurti atskirą asociaciją. Taip 2018 metų rudenį buvo įkurta pirmoji Lietuvoje universitetinė LGBT+ organizacija. Džiugu, kad praėjus pusmečiui organizacija jau vienija per 100 VU studentų, alumnų ir darbuotojų, tiek priskiriančių save LGBT+, tiek norinčių palaikyti. Su organizacija rengiame viešas paskaitas ir diskusijas LGBT+, lyčių stereotipų ir diskriminacijos tematika, taip pat atstovaujame VU LGBT+ bendruomenei VU mastu, pavyzdžiui, dalyvavome strategijos atvirumo ir įvairovei VU skatinti darbo grupėje ir nešėme mūsų bendruomenės balsą. Galų gale, Universiteto LGBT+ grupė suveda daug skirtingų žmonių, skirtingo amžiaus, iš skirtingų fakultetų, todėl labai svarbi galimybė bendrauti tarpusavyje, dalytis istorijomis ir žinoti, kad esi ne vienas.

Kas lėmė jūsų sprendimą prisijungti prie šios grupės ir nešti lygybės vėliavą?

P.Žuklys: Pats organizacijoje atsiradau, nes ten atradau daug nuostabių bendraminčių žmonių iš savo universiteto, o kartu juos jungė tokia tabu tema kaip LGBT. Jaučiu, kad apie tai dar mažai kalbama Lietuvoje, todėl tokiame vakuume natūraliai kyla daug idėjų veikloms, renginiams. O ir šiaip man asmeniškai yra įdomu dalyvauti iš asociacijos organizacinės pusės, iš esmės, dirbti prie organizacijos gimimo.

G.Maleckaitė: Mane asmeniškai prisijungti prie šios organizacijos paskatino ne tik asmeninė tolerancija LGBT+ bendruomenei, bet ir noras įsilieti į universiteto aplinką, įgyti patirties ir surasti bendraminčių. Esu dar tik pirmakursė, atvažiavusi iš kito miesto, todėl man įsiliejimas į studentų būrį buvo be galo svarbus. Tuo mūsų LBGT+ bendruomenė mane ir žavi – ji vienija įvairių fakultetų, lyčių, amžiaus žmones, todėl susirasti naujų draugų tikrai nebuvo sunku. Be to, mes juk ne tik dirbame tam, kad plėstume toleranciją Lietuvoje, mes ir susirenkame pasišnekėti, pasidalyti savo istorijomis, o tai verčia jaustis lyg viena didele šeima.

Lietuvoje dar sudėtinga atsiskleisti – nepriima net patys artimiausi arba jiems prireikia nemažai laiko, o ką jau kalbėti apie atsiskleidimą darbe, mokslo įstaigoje.

P.Žuklys: Tiesa dėl situacijos Lietuvoje. Kita vertus, visada jaučiausi augęs ir gyvenęs saugiame burbule: augu, mokausi, studijuoju Vilniuje. Man pasisekė, kad esu tokioje aplinkoje, kur žmonės labai atviri, bet visada jaučiau, kad tas burbulas mažas ir kad ne visiems taip sekėsi, kaip man. Mano saugi aplinka mane įkvepia, sustiprina ir leidžia dirbti prie to, kad saugumo burbulas išsiplėstų per visą Vilnių, per visą Lietuvą.

Mano saugi aplinka mane įkvepia, sustiprina ir leidžia dirbti prie to, kad saugumo burbulas išsiplėstų per visą Vilnių, per visą Lietuvą.

G.Maleckaitė: Išties atvirumo problema Lietuvoje – labai opi. Kai kurie žmonės turbūt net negali leisti sau pagalvoti, kad jie galėtų būti kitokie, nes taip tiesiog „negali būti“. Man asmeniškai liūdna dėl tokių žmonių, nes jie save riboja ne tik savo lytinės orientacijos ribose, bet ir kitose srityse. Būtent dėl to būtina kelti diskusijas, viešai kalbėti apie LGBT ir kurti atvirą Lietuvos visuomenę, kurioje žmonės išdrįstų būti savimi. Tikiu, kad ateityje tokią Lietuvą ir matysime, todėl matau potencialą kovoti dėl LGBT teisių. Esu heteroseksuali, bet tai man nesutrukdė tapti Universiteto LGBT+ dalimi. Palaikau ir palaikysiu laisvę mylėti bei būti savimi kaip savaime suprantamą. Tai – žmogaus teisė, todėl visos žmogaus teisės yra ir LGBT teisės. Per ilgai piktinausi LBGT asmenų diskriminacija Lietuvoje, todėl sakau – užteks. Užteks visur įžvelgti skirtumus, pats metas atsigręžti į tai, kas mus vienija.

Per ilgai piktinausi LBGT asmenų diskriminacija Lietuvoje, todėl sakau – užteks. Užteks visur įžvelgti skirtumus, pats metas atsigręžti į tai, kas mus vienija.

Kalbant apie atsiskleidimą ir universiteto bendruomenę. Ar jos žmonės be baimės atsiskleidžia?

P.Žuklys: Sakyčiau, kad mūsų universitetinėje aplinkoje matosi tokie specialybės stereotipai. Pavyzdžiui, yra „vyriškesnių” profesijų, kuriose neįsivaizduojama atsiskleisti kaip homoseksualiam, o jei jau mergina studijuoja, tai ji lesbietė. Tai varžo, spaudžia į rėmus ir dar labiau stiprina tuos stereotipus, viskas pasidaro juoda-balta. Kuo daugiau studentų atsiskleistų, tuo mažiau įdomus įvykis tai būtų – pagaliau pamatytume, kad kiekviename kurse ir fakultete yra LGBT+ žmonių, aš juos pažįstu, su jais bendrauju kasdien, kai kurie jų yra mano draugai. Atsiskleidimai nebūtų pavieniai keisti išsišokantys atvejai, o tiesiog eilinis dalykas, kurio nesureikšminame.

G.Maleckaitė: Mano nuomone, tai labiausiai priklauso nuo paties studento, tačiau dažnas bijo atvirai pasisakyti, nes taip tiesiog yra saugiau bei mažiau problematiška – galima išvengti ir užgauliojimų, nepalankių žvilgsnių ir komentarų. Tačiau kai kurie pasisako artimiausiems draugams – taip nutiko ir man. Tokiu momentu, žinoma, puoli aiškinti draugui, kad palaikysi jį bet kokiu atveju ir kad viskas yra super duper, bet tada nejučia supranti, kad tavo draugo poreikiai ima skirtis nuo tavųjų, ir tu nežinai, kaip jam padėti susitvarkyti su visuomenės spaudimu. Juo labiau tu gali nujausti, bet negali iki galo žinoti, kaip tavo draugas jaučiasi, nes pats nebuvai pakliuvęs į tokią situaciją. Todėl norisi klausti žmonių, ieškoti pagalbos, bet juk čia Lietuva, tai – tabu, ir dauguma LBGT asmenų vis dar yra užsislėpę. Todėl pasisakymas viešai yra ypač svarbus ir didelis žingsnis, kuris nutraukia žmogaus izoliaciją nuo kitų, ir tai, be abejo, skatina LGBT atvejus vertinti kaip savaime suprantamus ir visuomenei priimtinus.

Šįmet vėl vyks „Baltic Pride“. Tikriausiai teko girdėti nuomonių, kad šių eitynių geriau nebūtų, o „LGBT asmenys mums netrukdo, kol garsiai nerėkia“. Turime išmokti dar ne vieną tolerancijos pamoką?

P.Žuklys: „Baltic pride“ dalyvausime ir kaip piliečiai, ir kaip organizacija. Manau, kad dažnai tai siejama su kažkokiu vakarėliu ar pan., bet Lietuvos kontekste „Baltic Pride“ yra protestas, eisena už žmogaus teises, prašymas ir parodymas, kad Lietuvoje daliai piliečių nėra užtikrinamos lygios teisės. Dėl to eisena yra labai svarbi tiek asmeniškai, tiek organizacijai ir reikia pasidžiaugti, kad nuo pirmojo „Baltic Pride“ 2010 metais visuomenėje jaučiasi lūžis į gerąją pusę. Tai labai įkvepia! Bet pokytis, nors ir greitas, vis tiek mažas, todėl ir toliau reikia kalbėti, diskutuoti mūsų visuomenėje. Pavyzdžiui, vis džiaugiuosi Vilniumi, kuriame matau daugybę atvirų ir tolerantiškų žmonių, tačiau mažesniuose miestuose ir regionuose vis dar trūksta lytinio švietimo, mokslu grįsto švietimo ir elementarių diskusijų.

G.Maleckaitė: Išties tolerancijos pamokų, reikalingų išmokti, liko ne viena ir ne dvi. Tačiau vis gausėjantis dėmesys „Baltic Pride“ tikrai džiugina ir šiemet jame tikrai dalyvausime. Deja, teko girdėti tokių nuomonių, kad eitynės yra nereikalingas šūkavimas, juk jie jau tokie ryškūs ir garsūs. Bet juk Lietuvoje apie LGBT yra sakoma tiek mažai – dažnas lietuvis visus gėjus tapatina su drag queens kultūros atstovais ar išvis pirmą kartą girdi terminą queer. Todėl šios eitynės vis primena visuomenei, kad lytinės mažumos egzistuoja ir kad būtina kalbėti apie jas, nes jos niekur nesitrauks.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie 15min