Naudojo kaip eksponatą
Virbalio bendruomenė „Virbalio vartai“ kalėdaičius prieš didžiąsias metų šventes gamina jau keletą metų. Anksčiau juos dovanodavo ne tik savo bendruomenės nariams, bet ir Vilkaviškio rajone esančių Gudkaimio globos namų gyventojams. Nuo šių metų bendruomenės atstovai kviečia visus į edukacinę programą „Plotkelės istorija ir gimimas“. Jos metu lankytojai pamato, kaip kepami šie Kūčių simboliai, yra supažindinami su adventinio laikotarpio darbais, Kūčių vakaro burtais, papročiais ir tradicijomis.
„Seniau viena Virbalio gyventoja plotkeles visai mūsų parapijai kepdavo namuose. Jai mirus, jos dukra kepimo aparatą padovanojo mūsų bendruomenei. Iš pradžių jį naudojome kaip sendaikčių muziejaus eksponatą, tačiau vėliau nusprendėme jį naudoti pagal paskirtį. Daugeliui buvo įdomu sužinoti, kaip vyksta gamybos procesas“, – šypsojosi virbalietė Loreta Vasiliauskienė.
Būtent ji dažniausiai ir kepa kalėdaičius, pasakoja jų gaminimo subtilybes. Tiesa, pašnekovė pabrėžė, kad vos tik iškeptų plotkelių iš karto prie Kūčių stalo naudoti negalima.
„Jas iš pradžių reikia pašventinti, nes to nepadarius, jos – paprasčiausias vaflis“, – teigė L.Vasiliauskienė.
Pirmas blynas prisvyla
Kalėdaičiai, kaip vienas iš svarbiausių Kūčių simbolių, naudojami ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Slovakijoje. Aiškinama, kad plotkelių vartojimas primena krikščionių bažnyčioje per pamaldas šventintą duoną – Komuniją, kurią tikintieji nešdavo namo pamaldose nedalyvavusiems artimiesiems. Kalėdaičio baltumas simbolizuoja širdies grynumą, o jo laužymas ir dalijimasis – brolišką meilę.
„Plotkelė kepama iš kvietinių miltų ir vandens. Abu ingredientai suberiami į dubenį ir mediniu šaukštu ilgai plakami. Senovėje žmonės tikėjo, kad plakant susidariusią masę reikia sukti į vieną pusę, jog nebūtų sumaišyta pasaulio eiga. Kartais į kalėdaičių tešlą įdedama truputį maistinių dažų, kad jie gražiau atrodytų. Kepant senovėje sykiais būdavo įdedama ir rūtos šakelė. Kalėdaičius su šiomis šakelėmis duodavo netekėjusioms mergelėms“, – pasakojo bendruomenės „Virbalio vartai“ narė Giralda Rainienė.
Demonstruodama, kaip kepamos plotkelės, L.Vasiliauskienė teigė, kad prieš tai darant, jų kepimo aparatą reikia ištepti ne mums įprastu aliejumi ar taukais, o bičių vašku. Ji pabrėžė, kad būtent dėl to kepant pirmas kalėdaitis visada prisvyla, jis nebūna tinkamas naudoti.
Vienu metu virbaliečių turimu aparatu iškepamos trys plotkelės. Vėliau jos suspaudžiamos ir po kurio laiko sukarpomos. Net jeigu dėl tešlos pertekliaus ar trūkumo kalėdaičiai neįgauna tinkamos formos, jie nėra išmetami. Iš jų specialiais įrenginiais gaminamos ostijos, kurios vėliau naudojamos Komunijai šv. Mišių metu. Net ir po jų gamybos atlikęs plotkelių perteklius neišmetamas. Iš jų Suvalkijoje gaminama speciali „Zacyrkų“ sriuba. Ją Virbalyje verda bendruomenės narė Aldona Timinskienė.
Šventiniai papročiai
Užsukusieji į Virbalį turi ne tik galimybę iš arti pamatyti plotkelės gimimą ar paragauti jau minėtos unikalios „Zacyrkų“ sriubos, bet ir susipažinti su kalėdinio laikotarpio papročiais bei tradicijomis. Kaip pasakojo G.Rainienė, iki šv. Kalėdų reikia būtinai susitaikyti su Dievu ir artimaisiais, grąžinti skolas ir atsiprašyti tų, kuriuos esame įžeidę.
„Sakoma, kad Kūčių dieną negalima eiti į mišką ir kirsti medžių. Tądien iš už medžio pasirodo žila moteriškė, kuri kertant medį ima aimanuoti, verkti ir vaitoti. Senovės lietuviai tikėjo, kad malkos, padarytos iš per Kūčias nukirsto medžio greitai dega ir per kaminą išeina su baisiu trenksmu, neretai jį padegdamos. Buvo manoma, kad iš tokios medienos pastatytuose namuose apsigyvena dvasios, jos vaidenasi ir neduoda ramybės čia gyvenantiems žmonėms“, – pasakojo G.Rainienė.
Seniau viena Virbalio gyventoja plotkeles visai mūsų parapijai kepdavo namuose.
Kalbėdama apie Kūčių vakarienę, ji teigė, kad ruošiant stalą, po balta staltiese būtinai reikėdavo paskleisti šieno. Šis paprotys atsirado dėl to, kad kūdikėlis Jėzus buvo paguldytas ėdžiose ant šieno. Ant šventinio stalo seniau lietuviai visada dėdavo viena lėkšte daugiau nei yra šeimos narių. Į tuščią lėkštę būdavo dedamas kalėdaitis, skirtas mirusiųjų vėlėms. Prie Kūčių stalo visi sėsdavo vakare, kai danguje sušvisdavo vakarė žvaigždė. Būtent ji praneša apie Jėzaus gimimą.
„Plotkeles prie stalo išdalindavo vyriausias šeimos narys tėvas. Kai jo nebūdavo – motina. Prieš dalijantis kalėdaičiu visi būtinai pažiūrėdavo, kas ant jo pavaizduota. Dažniausiai tai – kūdikėlis Jėzus. Bet kokiu atveju ant plotkelės paprastai vaizduojami religiniai piešiniai. Daugelyje Lietuvos vietų kalėdaičius dalinasi atsilaužiant, tačiau žinau, kad viename Žemaitijos krašte iki šiol išlikusi tradicija vieni kitų plotkeles kąsti. Įprastai ją tėvas pirmiausiai dalinasi su motina, o po to duoda visiems kitiems pagal amžių. Dalindamiesi kalėdaičiu žmonės vieni kitiems linki sveikatos, sulaukti dar daug kitų Kalėdų, laimės, ramybės, taikos. Vaikams linkima būti geriems, doriems, darbštiems, greitai užaugti“, – vardijo G.Rainienė.
Anot jos, be kalėdaičio senovėje būdavo ir dar vienas labai svarbus patiekalas – kūčia. Ji gaminama iš įvairių sėklų ir medaus. Virbalietės teigimu, per Kūčias ant stalo privalo būti 12 skirtingų patiekalų. Būtent tiek metuose yra mėnesių, tiek buvo ir apaštalų. Šis skaičius simbolizuoja skalsą ir gausumą. Jei ant stalo padedama būtent 12 patiekalų, tikima, kad kiti metai bus dosnūs ir turtingi.
„Pavalgę žmonės įprastai dėkodavo Dievui ir kildavo nuo stalo. Maistas ant jo būdavo paliekamas nakčiai, kad galėtų pavalgyti užklydusios vėlės. Stalą įprastai nukraustydavo tik Kalėdų rytą, šieną iš po staltiesės nunešdavo ir išdalindavo gyvuliams. Vėlėms paliktą kalėdaitį taip pat atiduodavo gyvuliams. Buvo tikima, kad taip karvės duos daugiau pieno, o arkliai galės dirbti dar sunkiau“, – pasakojo G.Rainienė.
Vieninga bendruomenė
„Virbalio vartų“ nariai išsiskiria ne vien tuo, kad patys gamina plotkeles ir moko kitus kaip tai daryti. Netrukus penkioliktąjį gimtadienį švęsianti bendruomenė yra itin aktyvi ir veikli. Bendruomenės namuose vyksta ir daugiau edukacijų, o į jas keliauja žmonės iš visos Lietuvos, net iš užsienio. Populiariausia virbaliečių siūloma programa – „Duonos kelias“. Be duonos kepimo šios Vilkaviškio rajono bendruomenės nariai gali pamokyti vyti virves, lieti žvakes, austi, lipdyti molio gaminius. Edukacijos yra pritaikytos tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šiuo metu bendruomenę vienija 114 žmonių.
„Jei ką nors darome, tai – visi kartu. Mūsų kolektyvas – labai aktyvus, visko norintis. Suprantame, kad tai, ko norime, turime pasiekti patys. Tikėdamiesi ko nors iš valdžios, to galime niekada ir nesulaukti. Mūsų paslaptis yra ta, kad mes nekalbinome žmonių jungtis prie bendruomenės. Jie patys to norėjo. Nedideliame miestelyje labai svarbu tarp gyventojų išlaikyti šiltus ir tvirtus santykius. O tam pasitarnauja bendri suėjimai, vakaronės, šventės, siekiai. Pavyzdžiui, neseniai išsinuomojome apleistą Virbalio tvenkinį. Aplinkui gyvena labai daug žvejų, kurie seniau ten žvejodavo ir su tinklais, ir su elektra. Jų sukontroliuoti nelabai būdavo įmanoma.
Sutvarkėme tą tvenkinį ir dabar visi noriai perka žvejo bilietus. Planuojame ateityje prie jo įrengti ir pliažą, sukurti poilsio erdvę. Kasmet renkamės į bendrus suėjimus per advento savaitgalius, į juos kviečiame lektorius, kurie moko, kaip iš natūralių medžiagų pasigaminti eglutės žaisliukus ar kaip gražiai papuošti kalėdinius keksiukus. Vienais metais net buvome suorganizavę skirtingų advento laikotarpio patiekalų degustacijas. Žmonės vieni su kitais dalinosi receptais, skanavo pačių įvairiausių valgių“, – pasakojo „Virbalio vartai“ pirmininkas Stanislovas Lopeta.
Jo teigimu, suklestėti šiai bendruomenei padėjo pastaraisiais metais miestelyje nusistovėjusi ramybė, vietinių įstaigų tarpusavio pagarba ir supratimas. S.Lopeta pasakojo, kad seniau atskirai dirbdavo tiek seniūnija, tiek bendruomenė, tiek vietinė mokykla ar kultūros namai. Dabar to nelikę ir visi lyg vienas kumštis siekia bendrų tikslų.
