Sekite 15min Google
Tie, kas jau ten buvote, sutiksite, kad Japonija, Vietnamas ir Kinija skonių prasme yra ypatingos. Kas dar nebuvote – sutiksite vėliau. GRŪDA lankomas vietas atrinko ne tik dėl šventyklų, bet dar ir dėl to, kad ten maistas yra kalba. Jei jos nesupranti – tu tiesiog pavalgei. Jei supranti – tu pakeliavai.
Aš Giedrius Globys, GRŪDOS gidas Vietname pravedęs daugiau nei dvidešimt turų, praleidau ten pakankamai laiko, kad jau galėčiau šį bei tą papasakoti. Lydėjau grupes, trumpam palikau grupes ir radau grupes jau valgančias. Pagaliukais. Žavu. Klausiu, – mielieji, ar jums neatrodo, kad europietiška šakutė labiau yra brutalokas smeigimo ginklas, o ne valgymo įrankis? Pusė grupės galvom kinkuoja, kita pusė galvas kraipo.
Manyčiau, kad 2027-ieji kelionėms į Rytus idealūs. Svetinga Japonija atvėrė autentiškus regionus. Vietnamas sparčiai tvarko kelius, o Kinija sulaukia vis daugiau turistų. Dar metai – dveji ir galbūt bus vėlu. Bus patogiau, bus brangiau, bus per daug norinčių ir mažiau autentikos. O dabar – apie maistą.
Japonija: kur tyla turi skonį
Mielieji – dovanokit, bet Japonijoje jausčiausi neišauklėtas. Ten net valgymas yra etiketas. Pirma lietuviška mintis apie Japonijos virtuvę – suši. Suši ten yra kaip pas mus cepelinai. Taip, valgome, bet niekas dėl jų nevažiuoja į Lietuvą. Tikroji Japonija yra kaiseki. Vakarienė iš maždaug vienuolikos patiekalų, kurių kiekvienas telpa į delną. Metų laikas lėkštėje. Pavasarį – sakurų žiedas ant ryžių. Rudenį – prabangūs matsutake grybai. Sėdi sau Kioto mediniame name, o 70-metis virėjas tau padeda prieš nosį kažką, kas atrodo kaip akmuo su samanom. Paragauji – o ten visas japoniškas sodas.
Tada Osaka. Ji visiška priešingybė. Dotonbori gatvė, triukšmas, garai, takoyaki – tešlos rutuliukai su aštuonkoju, kepami prieš tave. Stovi su vietiniais statybininkais, deginiesi liežuvį, nes negali palaukti. Tai irgi Japonija – tik be kimono.
Kam subalansuota Japonija? Tiems, kuriems atsibodo garsiai, kurie pavargo, kuomet kelionėje kažkas nuolat tauškia per mikrofoną. Japonija – malonumas patyrusiems. Jos neįsimyli iš pirmo žvilgsnio. Įsimyli iš penkto.
Patarimas iš virtuvės: Nekiškite lazdelių į ryžius statmenai. Niekada. Tai laidotuvių apeiga. Japonas nieko nesakys. Jis tik šyptelės ir daugiau su jumis nekalbės. Ir dar, jei galite – sėskite prie baro, ne prie stalo. Stebėti tikrą suši meistrą yra nepakartojama. 50 metų jis daro tą patį judesį ir ryžiai jam paklūsta.
Vietnamas: šalis, kuri sėdi ant šaligatvio
Jei mane pažadintum naktį ir paklaustum – kur važiuotum valgyti, jei liktų viena kelionė – sakyčiau – Vietnamas. Be dvejonių. Nes Vietnamas tavęs neklausia, ar tu nori valgyti. Tu nori – ir jis tave tiesiog pasodina prie stalo.
Tobulas rytas šešiamilijoniniame Hanojuje: 5:30, už lango kažkodėl gieda gaidys, burzgia motoroleriai ir krebžda turgus. Nenusakomo amžiaus moteris jau verda pho. Pats sultinys virė jau nuo vakar. Jame – kaulai, anyžiai, cinamonas, žuvis, kurią ji pati džiovino. Ji manęs neatsimena, bet aš jos dubenį atsimenu. Šiaurėje pho yra santūrus ir skaidrus kaip ašara. Pietuose, Saigone tai jau tikras chaosas, jame pilna žolelių, laimų, čili ir dar visko, kas tik užaugo darže.
Centrinio Vietnamo koziris – banh mi. Prancūzai iš vietnamiečių padarė koloniją ir atsivežė batoną. Vietnamiečiai išvarė prancūzus ir į tą batoną sukrovė viską, ko prancūzas niekada nesuprastų: paštetą, majonezą, marinuotas morkas, kiaušinį, nepakeičiamą kalendrą, vytintą kumpį ir net deginantį čili. Kainuoja eurą. Prisivalgai kaip per močiutės laidotuves. Na – beveik.
O vakare – bun cha. Įsivaizduokite – maža gatvelė prie Hoan Kiem ežero. Ant anglies kepami varvantys kiaulienos gabaliukai. Dubenėlis žuvies padažo nuoc mam su actu, česnaku, cukrumi. Ir ryžių makaronai. Sėdi ant vaikui skirtos plastikinės kėdės, o tuo tarpu tu – jau beveik 90 kg turistas. Šalia sėdi vietinis, kuris valgo tą patį. Ir tarp jūsų jokių, išskyrus svorį, skirtumų. Būtent dėl to į tą vietą savo laiku atvedė ir Obamą, ir Bourdainą. Ir dėl maisto – ir dėl lygybės.
Vietname supratau svarbiausią dalyką, kad geriausias restoranas neturi sienų. Jis turi stogą iš brezento ir močiutę, kuri 30 metų daro vieną patiekalą. Ir daro jį geriau nei bet kuris Michelin šefas.
Kodėl 2027-ais? Nes dabar Vietnamas gyvena aukso amžių. Susisiekimas ir servisas žymiai geresni, o kainos dar įkandamos. Dar po trijų metų ten bus maždaug kaip ir visur kitur. Tikiuosi, kad nesu visai teisus.
Kam subalansuotas Vietnamas? Ogi visiems. Rimtai. Pasaulio mačiusiems ir tik keliauti pradėjusiems. Tai geriausia šalis pirmai Azijai. Šeimoms, nes vaikus ten dievina. Vienišiems, nes niekada nebūsi vienas – visada kažkas tave pasodins ir pamaitins.
Du patarimai. Pirmas – nebijok ledo. Kai kas dar bijo – ir be reikalo. Vietname ledas šaldomas fabrike, pristatomas maišuose, ten kontrolė, sanitarija ir higiena. Be ledo nebus ca phe sua da – kavos su kondensuotu pienu, kuri yra geriau nei bet koks desertas.
Antra – susimildamas, turėk smulkių. 20 000 dongų, o tai beveik euras. Moteris su dviem krepšiais ant bambuko karties neturės grąžos iš tavo 500 000. Ir niekada neprašyk „be kalendros“. Vietname kalendra ne prieskonis. Tai salotos. Paprašysi be jos – parodysi, kad nesupratai šalies.
Kinija – šalis, kur maistas yra istorija
Perspėsiu iš anksto – Kinijos virtuvės nėra. Yra bent aštuonios virtuvės ir jos susipykusios kaip anekdotiniai kaimynai. Sičuanas – tai ne šiaip „aštru“. Sičuano pipiras, kuris nutirpdo lūpas, liežuvį, sąžinę. Pirmą kartą pavalgę Čengdu pamanysit, kad apsinuodijot. Antrą – kad įsimylėjot. O štai jau Kantonas – visiška priešingybė. Garas. Tyla. Dim sum. Krepšelis, kur tešla turi būti tokia plona, kad matytum krevetę kiaurai. Jei nematai – virėjas nevykęs.
Bet mano mėgstamiausia būtų pusryčiai. Ne Pekino antis. Pusryčiai Čengdu turguje. Bao – garinti koldūnai, sojos pienas, ir moteris, kuri tuo pačiu peiliu pjausto tešlą ir vakarykštį laikraštį. Ups... Sėdi, valgai, o pro šalį eina visas miestas su narveliais, kuriuose čiulba paukščiai. Jie išneša paukščius pasivaikščioti. Mes išvedame šunis.
Patarimas: Kinijoje arbata – tai sutartis. Jei tau pila – tu priimtas. Palik gurkšnį puodelyje. Tuščias puodelis reiškia „dar“. O „dar“ Kinijoje gali reikšti tris valandas. Ir išmok vieną frazę: hao chi. Skanu. Pasakyk tai virėjui. Jis nusišypsos taip, kaip nesišypso už jokius arbatpinigius, kurių ten nereikia. Užtenka hao chi.
Trys šalys. Trys poros lazdelių. Japonijoje jos smailios kaip pieštukai – kad paimtum vieną ryžio grūdą. Vietname – ilgos, kad pasiektum bendrą dubenį per stalą. Kinijoje – bukos, sunkios, nes maistas sunkus ir dalijamas visiems. Supranti lazdeles – supranti žmones. Todėl sakau – važiuokite valgyti. Ne pamatyti. Pamatyti galėsite nuotraukose. O skonio nuotraukoje nėra.
Peržiūrėkite GRŪDOS keliones į Vietnamą, Japoniją ir Kiniją 2027-ųjų sezonui. Mes suplanavome jas taip, kad sėdėtumėte ir restorane, ir ten, kur sėdi vietiniai. Ant mažos plastikinės kėdės. Kuri, patikėkite, yra patogiausia kėdė pasaulyje, kai prieš tave garuoja tikras pho.
Iki pasimatymo. Prie stalo.
