Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 sausio 12d. 10:47

Vitas Stanevičius: langai žiemos ežeruose

Ledo belaukiant
Selemono Paltanavičiaus nuotr. / Ledo belaukiant

Pietų Lietuvoje tyvuliuoja dideli ežerai. Jie – ledyno sienos atsitraukimo pėdsakas. Kur prieš 10-12 tūkst. metų užstrigo jo luistai ar susidarė morenų patvankos, suspindėjo ledo tirpsmo vandenys. Poledynmečio senųjų epochų žmonės tikriausiai jiems davė vardus, kurių jau niekada nesužinosim, bet dabar mums tai Žuvinto, Dusios, Vištyčio, Metelių, Obelijos, Žaltyčio, Simno, Giluičio, Amalvo ežerai. Rudeniop juose renkasi su veisimosi rūpesčiais atsisveikinusių vandens paukščių būriai.

Ežerai – tarpinės stotelės jų traukimosi nuo slenkančios žiemos kelyje. Dauguma neskuba pietų link trumpėjančių dienų ir vėstančių orų perspėti, kaip kregždės ar gandrai. Kabinimasis į užsiveriančias properšas atskleidžia dramatiškas priešinimosi spaudžiančiam šalčiui ir ledui istorijas.

Dažniausi properšose paukščiai

Užšalimo pradžioje skaičiumi gali dominuoti laukiai. Properšos reikalingos laukiams, o laukiai – jūriniams ereliams. Gunksantys ant ledo majestotiški pastarųjų siluetai būdinga properšos „kadro“ detalė. Ir ne tik. Link dviejų erelių lėtai dėsto pėdas (gal jauna?) lapė. Atrodo, lyg ją trikdytų erelių abejingumas. Galop, vienas paukštis pasuka galvą ir įsmeigia geltonas nemirksinčias akis: „jūs kažko norite?“. Lapė stabteli (susimėtęs žmogus jos vietoje tikriausiai pasakytų: „atsiprašau, sumaišiau jus su kitu“), apsisuka Ir bidzena atgal.

Galop, vienas paukštis pasuka galvą ir įsmeigia geltonas nemirksinčias akis: „jūs kažko norite?“

Laukiai naudojasi gyvūnų pasaulyje sutinkamu silpnųjų ginklu – masiškumu. Užskridus ereliui, jie tampa juoda susibėgusių paukščių pluta, iš kurio sunku iškrapštyti ir varginti tą pačią auką kol ši nebepajėgs gelbėtis nardydama. Reikia sėkmės, beje, ir vienam ir kitam. Štai nustvėręs vieną iš 400 properšoje susigrūdusių laukių erelis tupiasi ant ledo. Čia jo grobio pasigviešti taikosi kitas erelis ir ... laimi trečias – auka išsprūsta ir nubėga į properšą.

Net nepažvelgęs į hidrometeorologines lenteles, vien tik pagal gulbių apskaitų rezultatus susigaudytum, kaip kito ledo danga: kol gulbių daug – reiškia nėra ledo arba properšos dar didelės, gulbių tik tik likučiai – tas pats ir su properša, nebėra – ežeras pilnai sustatytas, jei gulbės vėl pasirodė – žiema „persigalvojo“.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Paskutinė properša
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Paskutinė properša

Gulbės – iš toli baltuojantys properšų ežeruose simboliai. Tuo tarpu laukiai, kartą palikę ežerą, vėl į jį nebesugrįžta net šalčiui atleidus „varžtus“. Jie išrankūs vietai ir maistui, atsargūs. Kitaip elgiasi visur esančios didžiosios antys. Šios sutinkamos net nenardančiai rūšiai maitintis per giliose properšose. Čia jos ilsisi arba pelnosi nučiupdamos tai, kas iš snapo iškrenta gulbei ar laukiui.

Grąsinančio ledo kurį laiką nepabūgsta klykuoles, didieji dančiasnapiai, kuoduotosios ir rudagalvės antys, mažieji dančiasnapiai. Bet beužsitraukiančiose properšose šie paukščiai reti.

Kur išlieka paskutinės priebėgos

Besispiriantys prieš žengiančią žiemą, vandens paukščiai neišsiverstų be „ganykų“ su gausiu ir lengvai pasiekiamu maistu. Natūraliai – tai povandeninės augalijos pievos su jose įsikuriančiomis bestuburių gyvūnų bendrijomis. Jos tarpsta negiliuose ar su plačiomis sekliomis pakrančių juostomis – atabradais – ežeruose. Dėl intensyvaus žemės ūkio minėta augalija gali sunykti dėl trašų prietakos ir tokie ežerai (Žuvintas, Amalvas, Simnas) jau nebeišmaitina ankstesnio dydžio paukščių sankaupų.

Ilgesnį žiemojimą užtikrina didelė (Dusioje, Vištytyje, Metelyje) vandens erdvė. Ji leidžia įsibėgėti vėjo genamoms bangos, trupinančioms iš kraštų ežerą veržiantį ledą.

Ji leidžia įsibėgėti vėjo genamoms bangos, trupinančioms iš kraštų ežerą veržiantį ledą.

Kaip į ežerus kažkada ateidavo žiema

Būdavo... vos nuplėšus paskutinius rudens kalendoriaus lapus, nuščiuvusi žemė grimzdavo į stiprėjantį šaltį. Tarpais krisdavo sniegas ir pasaulis likdavo baltas baltutėlis iki pat pavasario. Meni speiguoto ryto žarų raudonį, kai grumbančiais pirštais laikydamas žiūroną, skaičiuodavai paukščius besigrūdančius šalčio miglelės gaubiamoje, po nakties dar labiau susitraukusioje, properšoje.

Tik didelėje Dusioje pietvakaris ilgiau teliūskuoja žalsvą ižą išilgai rytinio kranto. Praėjusias audras mena išmesti ledgaliai ir žalių maurabragių draiskanos.Toliau ežere išvysi tarp bangų šokinėjančias klykuoles, arčiau – jūrinių erelių prižiūrimus laukius, o pakraštyje – flegmatiškai kaklus į vandenį panardinančias ar aukštyn uodega apsiverčiančias gulbes, apie kurias sukiojasi didžiosios antys.

Užsivėrus properšoms, ežere įsiviešpatauja anksčiau virusiam gyvenimui kontrastuojanti ramybė. Apsnigtą ledo plynę kerta lapių pėdsakų grandinėlės. Įšalusių nendrynų snaudulinga tyla netikėtai subyra (kaip šerkšnas nuo jų tikrinamų nendrių šuotelių) ūsuotųjų zylių melodingais balseliais.

Užsivėrus properšoms, ežere įsiviešpatauja anksčiau virusiam gyvenimui kontrastuojanti ramybė.

Kitur aptiksi mėlynąsias zyles, snapeliais – ylomis atveriančias pailgas angeles nendrių stiebuose, kad pasiektų vabzdžių kiaušinėlius. Virš viso šito „pasišnekučiuodama“ praskrenda kranklių pora. Liko bent pora mėnesių kol pratirpusiose properšose grūsis rūšies pratęsimo genami pavasarinės migrantų bangos paukščiai. Bet čia jau kitos (kitų properšų) istorijos.

Drungni naujų laikų vėjai

Nūnai prisieina apžiūrėti ir visą ežerą, kad sužinotum, kiek žiemojančių paukščių pasklidę neužšalusiuose vandenyse. Jie nesusitelkia, kaip anksčiau, keliose properšose, kurios yra kaip ant delno. 1974/1975 m. žiema jau galėjo būti klimato atšilimo nešamų permainų pirmtaku. Didelėse Žuvinto properšose peržiemojo 320 gulbių nebylių, 2000-2600 laukių, 1500-3000 didžiųjų ančių. Tiesa, vėlesniais metais buvo nemažai šaltų („tikrų“) žiemų. Bet jų vis mažėjo, daugėjant žiemų be sniego ir ledo ar su trumpalaike/nepastovia sniego ir ledo danga.

Mažieji rudens „ledynmečiai“

Nesvarbu, kaip ir kada besikeistų klimatas ar nusistovėtų jo stabilumo laikotarpiai, visada atsiranda į bendrą situaciją netelpančių sezonų. 1979 m. jau spalio pabaigoje neužšalo tik vyraujančių vėjų kryptimi nusidriekusi ežero didžiausia ir giliausia, augalijos labirintais nesuskaldyta dalis – Gylė.

Nesvarbu, kaip ir kada besikeistų klimatas ar nusistovėtų jo stabilumo laikotarpiai, visada atsiranda į bendrą situaciją netelpančių sezonų.

Ji buvo nusagstyta baltais gulbių nebylių (39) gurvuoliais ir užpildyta laukiais (1000). Tirštai spietėsi didžiosios antys (1000), iš arti matėsi būreliai kuoduotųjų ančių (30) su vėjelio šiaušiamais kuodukais bei virtinės šokoladiniu patinų galvų rudumu tviekiančių rudagalvių ančių (500) virtinės. Melodingas kli-kli-kli išdavė, kad properšoje kartkartėmis pakyla klykuolės (70), o švelnūs švilpčiojimai padėjo surasti 90 cyplių būrį, kuriame išsiskyrė geltonais rudų galvų viršugalviais patinukai.

Karts nuo karto į žiūrono lauką patenka puošnias rudų plunksnų „ausis“ jau praradę ausuotieji kragai (34). Dar surandu be paliovos nardančius ilgus kaip laivus didžiuosius dančiasnapius (30) ir grupelę (7) baltumu švytinčių jų mažytėlaičių giminaičių – mažųjų dančiasnapių. Žiema paukščius išgujo lapkričio 1-2 dienomis, kai jau visur galėjome vaikščioti ledu. Iki lapkričio 18 d. drungni vėjuoti orai atkovojo ežerą rudeniui, bet nesugrąžino, išskyrus negausias gulbes ir didžiasias antis, vandens paukščių sankaupų.

Kraujas sniege – strategija ar klaidos

Iš paskutiniųjų jėgų mirties bandančios išvengti aukos ir ją persekiojusio plėšrūno pėdsakų zigzagai atveda prie skaisčios kraujo dėmės sniege. Nusilpęs laukys nuo lapės veltui bandė slėptis pripustytame švendryne. 1978 m. gruody 200 laukių grūdosi Žuvinto ežero properšėlėje, užuot prisijungę prie gausių saviškių, besiganančių tik už 14 km banguojančioje Dusioje.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Pirmasis gyvenime ledas
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Pirmasis gyvenime ledas

Gaudomi jie bėgte pasileisdavo slėptis į įšalusius švendrynus. Taip pasklido po netikėtas vietas: vienas sutemus atsirado prie rezervato administracinio pastato katilinės durų, kitą paežerės gyventojo kieman „parsivarė“ katė, kur jis pasislėpė žabų krūvoje, dar vienas rastas įstrigęs tarp tankių nendryno stiebų.

Paukščių bandymai kibtis lede esančio vandens „langelio“ paaiškinamas.

Paukščių bandymai kibtis lede esančio vandens „langelio“ paaiškinamas. Daugelis jų nesitraukia toliau, nei stumia iš šiaurės puolantis ledas ir žiemoja jo paribyje, pvz., Baltijos jūroje, Atlanto vandenyno šiaurinės dalies pakraščiuose. Rūšis „išlošia“ vengdama migracijos nuostolių ir pasilikdama kuo arčiau perimviečių.

Anksčiau į jas sugrįžę pasinaudoja šansu užimti vietas su didžiausia sėkmingo veisimosi tikimybe. Šylant klimatui, šiaurinių platumų vandens paukščiai vis vėliau išskrenda į žiemavietes, kurios taip pat pasislinko šiaurės kryptimi. Bet atsitinka, kad dalis paukščių laiku neįvertina užsibuvimo mažėjančioje properšoje grėsmės.

Pabaigai – ar galim padėti?

Pastangos užlaikyti žiemojančius vandens paukščius turi būti pasvertos. 1976 m. sausio pradžioje smogus šalčio bangai, šimto gulbių žiemavietė Žuvinte susitraukė iki 10x50 metrų properšėlės. Šalčiui neatlyžtant, iš jos teliko 2 metrų skersmens „eketė“. Sausio 8 d. motopjūklu išpjovėme 100 m2 eketę ir atgal į ją sugrąžinom anksčiau čia sugautus nepaskrendančius paukščius. Sausio 11 d. ja naudojosi jau 23 gulbės. Sausio 16 properša užšalo, aplink mėtėsi lapių sudraskytų mažiausiai 5 gulbių likučiai. Tokie įdėtų pastangų neverti rezultatai.

„Properšų dramos“ – ne priežastis širdperšai. Bergždžia pergyventi dėl to, kas subalansuota evoliucijos ir yra rūšies istorijos neatskiriama dalis: duoklė plėšrūnams, sezoninei maisto stokai ir šalčiui – viskas įskaityta! Koks būtų rūšies gyvybingumas, jeigu ji nesugebėtų adekvačiai reaguoti į sezoninius gamtos iššūkius? Žiemos pražudytų paukščių dalis labai maža. O ir ji nėra tik nuostoliai – jų kūnai neiškrenta iš gyvūnų mitybinių ryšių tinklo ekosistemoje.

Priimkim tai kaip dar vieną galimybę giliau pažinti ir emociškai išjausti gamtoje vykstančių procesų sudėtingumą ir rūstų pasaulio, kuriame gyvybė ir mirtis neatskiriami, grožį. Kas tikrai kelia nerimą – tai žmogaus, griaunančio tą pasaulį, neatsakingumas. Čia nuo mūsų pastangų tikrai daug kas priklauso.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min