Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugpjūčio 16d. 14:31

Vladas Mikolaitis: darbas neįgaliuosius apsaugo nuo gilios depresijos

Vladas Mikolaitis
Asmeninio archyvo nuotr. / Vladas Mikolaitis

Žmogui, turinčiam vienokią ar kitokią negalią, nėra lengva integruotis į darbo rinką. Ypač kai negalia užklumpa netikėtai.

Kokią įtaką turi darbas ir užimtumas, žmonėms turintiems sveikatos problemų. Kiekvieną su vis naujomis neįgalių žmonių istorijomis tenka susidurti neįgaliojo vežimėlyje įkalintam „Dirbančių neįgaliųjų asociacijos“ vadovui Vladui Mikolaičiui.

Asmeninio archyvo nuotr./Vladas Mikolaitis
Asmeninio archyvo nuotr./Vladas Mikolaitis

– Kas atsitiko, kad tapote neįgalus?

– Prieš 17 metų patekau į autoavariją. Patyriau sunkią traumą, jos pasekmė – judėti galėjau tik su neįgaliojo vežimėliu. Trejus metus teko praleisti įvairiose intensyvios reabilitacijos gydymo įstaigose.

– Kaip pavyko grįžti į pilnavertį gyvenimą?

– Supratau, kad negaliu užsidaryti tarp keturių sienų. Pradėjau žaisti krepšinį sporto klube „Entuziastas“, užsiėmiau sunkiąja ir lengvąja atletika. Sunkiau sekėsi grįžti į darbo rinką. Specialybių pasirinkimas profesinės reabilitacijos centruose nėra labai didelis, todėl pradėjau mokytis tokio amato, kurį tuo metu galėjo man pasiūlyti.

Kiekvieną kartą, atvykus į darbą, tekdavo laukti kol kas nors galės mane užkelti į trečią aukštą.

Taip Vilniuje įgijau juvelyro profesiją. Grįžus į Šiaulius, pavyko rasti darbą vienoje juvelyrinių dirbinių gamyba užsiimančioje įmonėje. Tačiau naujuoju darbu džiaugiausi neilgai. Darbo vieta buvo trečiame aukšte, o pastate lifto ar kėlimo įrangos, nebuvo pritaikytos neįgaliesiems. Kiekvieną kartą, atvykus į darbą, tekdavo laukti kol kas nors galės mane užkelti į trečią aukštą.

Dėl šios problemos teko atsisakyti darbo. Rankų nenuleidau ir intensyviai ieškojau darbo tiek per Darbo biržą, tiek individualiai. Nei Darbo birža, nei įmonės, į kurias kreipiausi, nieko man pasiūlyti negalėjo. Situacija pasikeitė perskaičius skelbimą, kad viena socialinė įmonė ieško darbuotojų. Šioje įmonėje man buvo pasiūlyta surinkėjo darbo vieta. Darbo sąlygomis esu visiškai patenkintas. Kolektyvas taip pat puikus, supratingas. Įmonėje dirba ir negalią turintys žmonės, ir sveikieji.

– Kaip tapote „Dirbančių neįgaliųjų asociacijos“ vadovu?

– Kaip ir minėjau, džiaugiausi naujuoju darbu, bet pasikeitus valdžiai, kai kurie Seimo nariai nusprendė, kad socialinės įmonės nereikalingos, joms skirtos dotacijos – netikslingas valstybės lėšų švaistymas. Seimas sukūrė įstatymo pataisas, kurias priėmus grėstų tokių įmonių išnykimas.

Asmeninio archyvo nuotr./Vladas Mikolaitis
Asmeninio archyvo nuotr./Vladas Mikolaitis

Sunku suvokti, kodėl vienus nori palikti be jokios paramos, o kitais rūpintis. Todėl kartu su likimo draugais nusprendėme įkurti Dirbančių neįgaliųjų asociaciją, kad galėtume išsakyti savo bėdas ir apginti teisę į darbą. Šiuo metu asociacija vienija 2000 dirbančių ir norinčių dirbti neįgaliųjų ir jų skaičius nuolatos auga. Be to, siekiame tapti Lietuvos neįgaliųjų forumo nariais.

– Ko jūsų nuomone trūksta mūsų visuomenėje, kad likimo smūgius patyrę žmonės, tokie kaip jūs, jaustųsi pilnaverčiais visuomenės nariais? Teisingesnių valdžios sprendimų, o gal tiesiog kiekvieno iš mūsų – aplinkinių, šeimos narių, darbdavių, kolegų didesnio supratingumo, ar kitokio požiūrio?

– Trūksta infrastruktūros pritaikymo neįgaliesiems. Ypač labai sudėtinga judėti su vežimėliu mieste. Pusę metų teko gyventi Airijoje, kur išvykęs į miestą žinai, kad tikrai įlipsi į autobusą ar užvažiuosi ant kelkraščio. Iš valdžios norisi konkrečių darbų, ne tik pažadų. Tiesiog reikia sprendimų, kurie leistų neįgaliam žmogui išeiti į gatvę, nuvykti į darbo vietą, renginį, koncertą.

Reikia sprendimų, kurie kurtų darbo vietas, o ne jas naikintų. Manau, tai tikrai yra įmanoma. Tiesiog reikia apsidairyti šalyse, kurios pasiekė gerų rezultatų neįgaliųjų integracijos srityse. Kad ir toje pačioje Airijoje. Jeigu neįgalieji neturi galimybės išeiti iš savo namų, kita jų laukianti liga – depresija.

Aišku, padidintos neįgalumo išmokos kažkiek palengvintų tokių žmonių gyvenimą, bet jeigu žmogus dirba – jis gyvena.

– Ar svarbu dirbti vienokią ar kitokią negalią turinčiam žmogui? Gal tiesiog galėtų būti padidintos neįgalumo išmokos, kad žmogus galėtų patenkinti visus būtiniausius savo poreikius?

– Aišku, padidintos neįgalumo išmokos kažkiek palengvintų tokių žmonių gyvenimą, bet jeigu žmogus dirba – jis gyvena. Mes nenorime būti valdžios išlaikomi. Mes bandome ir bandysime kabintis į gyvenimą visapusiškai. Kol kas valdžios žmonės nelabai mus girdi. Todėl mes pasiruošę pakovoti už savo teises.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min