Šiuo metu Lietuvoje keleto šimtų religinės paskirties pastatų – bažnyčių, cerkvių, varpinių, koplyčių ir kitų – nuosavybės teisės nėra įregistruotos arba jos priklauso nebeegzistuojančioms institucijoms: vykdomiesiems komitetams, deputatų taryboms. Religinės bendruomenės ir bendrijos, faktiškai valdydamos maldos namus, tačiau neįregistravusios nuosavybės teisių į minėtus pastatus, susiduria su pastatų išlaikymo, komunalinių paslaugų užsakymo, pastatų remonto, paveldosaugos problemomis.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo vykusios restitucijos metu nuosavybės teisės į dalies religinių bendruomenių ir bendrijų iki okupacijos laikotarpio valdytą ir okupacijos laikotarpiu faktiškai naudotą religinės paskirties nekilnojamąjį turtą nebuvo įregistruotos ir restituciją reglamentuojantys teisės aktai neišsprendė nuosavybės teisių į minėtą nekilnojamąjį turtą įregistravimo klausimų.
Nekilnojamojo turto registre esama kliūčių, nes didelė dalis religiniams tikslams naudojamų pastatų buvo statyti seniai, daugiau nei prieš šimtmetį, ir dokumentų, kurie yra reikalingi norint įregistruoti šiuos pastatus pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymą, nėra arba jie nėra išlikę. Todėl pagal galiojančius teisės aktus nėra galimybių įregistruoti šiuos pastatus.
Vyriausybės teikiamą įstatymo projektą dėl Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisės į religinės paskirties nekilnojamąjį turtą registravimo sureguliavimo dar turės patvirtinti Seimas.
