Nuo spalio vidurio niekaip neužbaigiame to, ką būtų galima pavadinti politine aritmetika. Sutikite, politikoje yra gana daug skaičiavimo, atliekami aritmetiniai veiksmai – sudedama, atimama, dauginama ir dalijama. Kitaip ir negali būti – politikoje laimi dauguma, o daugumą nuo mažumos atskirti galima tik skaičiuojant.
Rinkimai baigėsi tuo, kad į Seimą pateko 7 partijos, 7 mažumos, kurių nė viena negali savarankiškai veikti. Šios mažumos yra priverstos jungtis taip, kad atsirastų dauguma. Atrodytų, kas čia sudėtingo? Komplikacijos atsirado todėl, kad politinė aritmetika buvo papildyta vertybėmis, kurių nėra matematikoje, bet pilna visuomenės gyvenime. Vertybiniai dalykai, kurie apsunkino politinę aritmetiką, buvo Darbo partijos reputacija.
Štai čia iškyla pirmasis klausimas – ar įmanoma suderinti politinę aritmetiką su tokiu dalyku kaip reputacija? Žodynai terminą „reputacija“ apibrėžia kaip viešąją nuomonę apie kieno nors ypatybes. Kalbėdami apie viešus asmenis, dažniausiai politikus ar valdininkus, vartojame žodžių junginį „nepriekaištinga reputacija“ ir visi žinome, ką tuo pasakome – kad žmogus nėra susitepęs jokiais nešvariais darbais.
Ar apie Darbo partijos reputaciją galime pasakyti, kad ji nepriekaištinga? Aišku, čia reikia iškart pasakyti, kad politinių partijų reputacija, lyginant su vieno asmens reputacija, yra sunkiau nusakoma, nes partija – tai tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių žmonių, tačiau nepaneigsime to, kad Darbo partija šiuo metu išsiskiria iš kitų partijų dėl juodosios buhalterijos bylos.
Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai, kad teisiamųjų suole sėdinti partija neturi būti valdančiojoje koalicijoje, buvo bandymas politinę aritmetiką papildyti reputacijos veiksniu. Kuo baigėsi šis bandymas? Darbo partija yra viena iš valdančiųjų partijų, o Respublikos prezidentės populiarumas visuomenėje stipriai smuko.
Ar tai reiškia, kad politinė aritmetika ir politinė reputacija yra nesusisiekiantys dalykai? Kad valdžios troškimas yra daug kartų stipresnis už suteptą reputaciją? Greičiausiai taip. Guodžia tik tai, kad visuomenėse su gilesnėmis demokratijos tradicijomis politinė reputacija yra daug svarbesnis veiksnys nei pas mus.
Tačiau šalies vadovės populiarumas smuko ne todėl, kad politinę aritmetiką ji bandė papildyti reputacijos vertybe. Pasisakydama apie Darbo partiją kaip negalinčią būti valdančiąja, ji padarė tai, ką tiesiog privalėjo padaryti. Tačiau Respublikos Prezidentė pakartojo klaidą, kurią 2000 m. buvo padaręs Prezidentas Valdas Adamkus – ji pabandė paveikti valdančiosios koalicijos sudarymą Seime. Sunku pasakyti, kodėl ji taip padarė, tačiau ji bandė priversti socialdemokratus sudaryti „vaivorykštės“ koaliciją su konservatoriais, t. y. elgtis taip, kaip jiems ne tik nenaudinga, bet ir labai pavojinga. Taip ji supykdė ne tik Darbo partijos, bet ir socialdemokratų elektoratą, kurie kartu sudaro daugiau nei pusę milijono rinkėjų. Daukanto aikštės rūmų šeimininkės reitingai tiesiog negalėjo nekristi.
Kelti savo nukritusius reitingus valstybės vadovė gali jau dabar, tvirtindama Vyriausybės sudėtį. Jokios partijos rinkėjams nėra tas pats, kokios reputacijos žmonės taps ministrais. Dėkinga Prezidentei aplinkybe laikyčiau ir tai, kad apimtas keršto Viktoras Uspaskichas Vyriausybės sudarymą ėmė daryti farsu, tuo rodydamas nepagarbą valstybei, kurioje jis iš suvirintojo tapo verslininku ir politiku.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
