V. Landsbergio teigimu: „Yra nemaža atvejų, dėl kurių Rusija nusipelno kritikos kaip sisteminga žmogaus teisių ir tarptautinių įsipareigojimų pažeidėja.
Deja, mes taip pat nusipelnome kritikos vengdami kalbėti su savo partneriu apie bendrą geresnę ateitį“.
Taip ilgai rengta Rezoliucija dėl ES-Rusijos Susitarimo, politiko įsitikinimu, galėjo tapti pastanga kurti dialogą kai kuriais ypatingais santykių klausimais įskaitant, mažų mažiausiai, visai nenormalią abipusiai pripažįstamos teisinės sienos tarp ES ir Rusijos stoką.
„Ši spraga liko prie Estijos rytinės sienos, nes didysis kaimynas atsisako ratifikuoti susitarimą, kuris buvo abiejų šalių derybininkų tinkamai parengtas ir pasirašytas prieš kelerius metus.
Rezoliucija buvo galimybė priminti šį konkretų neužbaigtą dalyką mūsų kolegoms iš Rusijos, bet taip neįvyko. Mūsų susitaikėliškų instinktų lygmuo yra stulbinamai nerealistinis“, – pažymėjo V. Landsbergis.
„Daug blogiau, kai panašūs dalykai susiję su žmonių gyvybėmis ir netektimis.
Buvo dar viena galimybė (taip pat atmesta) paraginti Rusiją padėti tarptautinei bendruomenei jos pastangose stabdant griovimą ir civilių gyventojų žudynes Sirijoje.
Mes neišnaudojome šios galimybės, pasiūlymas buvo atmestas“, – toliau vardijo rezoliucijos spragas Lietuvos europarlamentaras. „Kai dabar jau yra ženklų, jog Rusija gali atsižadėti savo besąlygiškos paramos p. Assadui, mes galėjome žengti žingsnį į priekį parodydami, jog nebijome tarti europietišką žodį Rusijai dėl Sirijos. Bet mes ir vėl nepadėjome Rusijai, iliuzinei pasaulio taikdarei, taip pat šioje situacijoje“, – akcentavo jis.
