Vilniaus Senamiestyje, Barboros Radvilaitės ir Šiltadaržio gatvių sankirtoje, įrengtas Žaislų muziejus – tarsi vaikystės pasaka: spalvotas, su daug žaislų, minkštų pufų. Jame yra aštuoni kambariai, trys teminės erdvės, galima nusipirkti medinių žaislų. Lietimas vaikams – labai svarbus, todėl su eksponatais čia leidžiama pažaisti.
Muziejaus steigėjai – direktorė Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė ir archeologas dr. Povilas Blaževičius. Nors pora augina du vaikus, muziejaus istorija prasidėjo ne nuo jų – Povilas, remdamasis archeologiniais tyrimais, apsigynė daktaro disertaciją apie senuosius Lietuvos žaislus ir žaidimus. Iki tol šalyje tokia archeologinė medžiaga nebuvo susisteminta, todėl šį lobį norėjosi panaudoti.
2010 m. pora įsteigė muziejų kaip viešąją įstaigą. Nors įmonė egzistavo tik virtualioje erdvėje, 105 žmonės padovanojo muziejui žaislų, kai kurie tempė juos maišais. Muziejaus įkūrėjai įsitikino: „Žaislas žmogui – tarsi reliktas: arba tu nenori išmesti savo vaikystės, arba savo vaikų vaikystės.“
184 kv.m ploto muziejus įrengtas paties Povilo ir draugų rankomis. Remontas ir inventorius Blaževičiams atsiėjo apie 20 tūkst. Lt, dar lėšų skyrė keli rėmėjai. Įėjimas į muziejų kainuoja 12 Lt. Trys žmonės jau laikomi grupe, jiems bilietai kainuoja po 10 Lt.
Ekspozicija prasideda nuo seniausių Lietuvos žaislų – pristatomos žaislų kopijos ir rekonstrukcijos. Originalai saugomi vienuolikoje šalies muziejų. Daugiausia jų rasta Žemutinėje pilyje.
Pavyzdžiui, iš XIV a. rastas vienintelis pasaulyje sukutis, kuriuo vaikai žaisdavo kaip mūsiškiai su „yo-yo“. „Lietuva ne užkampis buvo: kas viduramžiais aktualu buvo, tą ir mūsų vaikai turėjo“, – pasakoja direktorė.
Kitoje erdvėje – paroda „XX a. prisiminimai“. Indrė pasakoja, kad daugiausia žaislų – iš sovietinių metų: „Tai žaislai, su kuriais mes žaidėme. Ne tiek ir daug žmonių turėjo žaislų, pagamintų Vakaruose. Maždaug nuo XX a. vidurio tipinė lietuvių šeima žaisdavo iš esmės su tokiais pačiais žaislais, todėl ši paroda sukelia sentimentų tiek senam, tiek jaunam.“
Muziejuje yra ir atskiras kambarys praėjusio amžiaus elektrotechnikos stebuklams: žaidimų automatui, kuris ypač sudomina suaugusius vyrus, ir dviem atrakcionams. Edukacinėje klasėje vyksta pristatymai, užsiėmimai, paskaitėlės. O patiems mažiausiems skirtame kambaryje yra išvyniojamų čiužinukų, kur galima prigulti, pažaisti „Miško pasaką“.
„Auginame vaikus ir žinome, ką reiškia, kai atėjus į muziejų pirmi žodžiai būna ne „Laba diena, ačiū, kad atvykote“, o „Nelieskite eksponatų“. Kratėmės šios frazės. Mes atidarome muziejų, bet tai kartu ir startas. Niekas nesibaigia, o tik prasideda. Norime augti, gilinti turinį“, – šypsosi muziejaus įkūrėja.
