Kauno miesto savivaldybės tarybos dėdės ir tetos juodu ant balso surašė, kokie krepšininkai turėtų žaisti „Žalgiryje“ ir kokiose lygose. Be to, nors tai viešai neskelbiama, atitinkami savivaldybės komitetai kartu su samdytais Kauno technologijos universiteto mokslininkais šiuo metu išvedinėja formulę, kuria remiantis būtų neįtikimai lengva suskaičiuoti, kiek minučių kuris žaidėjas turi praleisti aikštelėje tos ir tos dienos rungtynėse. Taip pat tikimasi, jog sudaryta darbo grupė artimiausiomis savaitėmis paruoš programą, pagal kurią būtų galima nustatyti, kokį derinuką konkrečios atakos metu geriausia žaisti. Miesto taryba paprasčiausiai priims sprendimą paprasta balsu dauguma ir viskas. Jokio vargo.
Neaiškus tikslas? Gi tokiu būdu „Žalgiris“ galės galutinai atsisakyti trenerių ir susitaupyti nemenką kapšelį pinigų! Argi ne tai dabar visiems svarbiausia? O jei paaiškės, kad šitie treneriai vis dėlto davė kažkokios naudos, juos bus galima išrinkti į miesto tarybą! Tiesiog genialu.
Be abejo, Kauno savivaldybės ėjimas nėra visiška naujiena. Pavyzdžiui, žurnalistus parlamente jau yra kam mokyti. Į valdžios institucijas išrinkti finansininkai taip pat yra pradėję eiti keliu, kurio pabaigoje šviečia fantastiška svajonė: kiekvienam šalies gyventojui jie asmeniškai nurodinės, kaip jam elgtis su savo pinigais.
Toliau bus dar linksmiau. Politikais tapę gydytojai netrukus imsis per atstumą diagnozuoti ligas. Pacientams tereikės išeiti į gatves ar bent balkonus ir demonstruoti save, kol pastebės koks pro šalį į Seimą, Vyriausybę ar savivaldos tarybą einantis buvęs medikas.
Tik visokie išrinkti kultūrininkai liūdi. Gali būti, kad jiems neliks, kam komanduoti. Teks patiems per viešus posėdžius organizuoti performansus, garsiai skaityti laikraščius ir vakaro pasakas.
