Šio mėnesio pradžioje pristatytoje vaiko teisių apsaugos kontrolierės ataskaitoje vienu sakiniu užsimenama, kad krašte trūksta pozityvios viešosios informacijos vaikams ir jaunuoliams. Žurnalistų etikos inspektorius, jau anksčiau atlikęs išsamų vaikų spaudos tyrimą, konstatavo, kad „valstybės rūpinimasis jaunąja karta turi būti labiau pastebimas“.
Žinomi žmonės mėgina kurti brandžią asmenybę ugdantį leidinį arba portalą jaunuoliams, tačiau jų pastangos bergždžios: atsimušama į biurokratijos sieną. Gal šiuolaikinio rimto leidinio apskritai nereikia?
Tikslas - linksminti
Jaunasis skaitytojas gali atsiversti, pavyzdžiui, „Justę“ arba „Flintą“. „Justė“ išsamiai praneša apie madas, meilę, „žvaigždes“ ir dainas. Žurnale „Flintas“ daug puslapių skiriama kompiuteriniams ir moderniems kortų žaidimams.
25 tūkst. egzempliorių tiražu einantį ir apie 5 litus kainuojantį žurnalą spausdinančios leidyklos „Jūsų flintas“ direktorius Sikstas Ridzevičius taip apibūdino jos produkcijos turinio specifiką: „Tėvai auklėja, mokykla moko, o žurnalai linksmina.“
„Žurnalas nėra edukacinis įrankis, tai – pramoga. Nenorime leisti dar vieno pratybų sąsiuvinio“, – aiškino leidėjas, pats auginantis keturis vaikus. S.Ridzevičius pripažino, kad jo vadovaujama leidykla – grynai komercinė struktūra. „Lietuvoje susiduriame su požiūriu, kad vaiką reikia nuolat mokyti, ugdyti. Perėjęs tokią mokyklą, vaikas mokės ne mąstyti, o vykdyti“, – įsitikinęs jis. Vis dėlto „Jūsų flintas“ užsiima ir švietėjiška veikla, o leidyklos redaktoriai yra diplomuoti psichologai arba pedagogai.
„Kontraceptinė“ spauda
„Manau, kad „Flintas“ nėra naudingas visuomenei, jis – tarsi kramtomoji guma: išpūtei, susprogo“, – leidinį įvertino šiuolaikinių pasakų kūrėjas Vytautas V.Landsbergis.
Penkių vaikų tėvas atkreipė dėmesį, kad solidžios periodikos neturi 10-14 metų vaikai. „Nėra laikraščio, kuriame būtų kūrybingumą, reakciją, pilietiškumą skatinančių tekstų, pasvarstymų apie patyčių žalą ir pan. Ši niša laisva, todėl ją užpildo įvairūs smurtiniai tinklalapiai ir „kontraceptinė" žiniasklaida“, – teigė V.V.Landsbergis.
Drauge jis nesistebėjo, kad vaikiškų žurnalų leidėjai pirmiausia mąsto apie pelną. „Bet man keista, kad pati valstybė taip nemyli savo vaikų. Tai, kad šiuolaikiniai vaikai agresyvūs, o jų santykiai su tėvais paaštrėję, – natūrali nedėmesingumo pasekmė. Valstybės remiamas solidus laikraštis galėtų pagerinti padėtį“, – įsitikinęs kūrėjas.
Jo vaikai dabar apsieina be laikraščių ir žurnalų. „Kadaise savo dvylikametei dukrai nupirkau panelėms skirtą žurnalą. Tačiau pamatęs, kad ten sprendžiamos krūtų didinimo, daugybinio orgazmo ir saugojimosi nuo nėštumo problemos, supratau daugiau nebepirksiąs tokių žurnalų savo vaikams. Per televiziją nėra ką žiūrėti, tad paaugliams tenka skaityti knygas“, – kalbėjo V.V.Landsbergis.
Kad krašto žiniasklaida vaikams orientuota į komerciją, neabejoja ir trijų vaikų tėvas, verslininkas, Lietuvos tėvų forumo narys Šarūnas Bagdonas. „Isterija dėl „Gender Loops“ metodikos tik dar kartą parodo mūsų viešosios erdvės skurdą. Būtina pradėti diskusiją, ko reikia vaikams“, – pabrėžė jis.
Visur vien pramoga
Akvarelininkas ir prieš dešimtmetį nustojusio eiti švietėjiško leidinio vaikams „Žaliasis laikraštis“ leidėjas Kazys K.Šiaulytis taip pat oponuoja S.Ridzevičiui, esą žurnalas neprivalo auklėti jauno žmogaus. „Kiekvienas kūrėjas įsipareigoja perteikti vienokią ar kitokią žinią: jei nepranešama teigiama informacija, pateikiama neigiama“, – pabrėžė dailininkas.
K.K.Šiaulytis tikino pastebėjęs, kad Lietuvoje rimtos vaikų periodikos vis dėlto esama, tačiau ji platinama uždaruose būreliuose, parapijose, o ne visuotinai. „Spaudos kioskai užgrūsti įvairiausių leidinių. Sovietmečiu geri dalykai buvo slepiami, bet žmonės vis tiek juos susirasdavo. Dabar geri dalykai slepiami užgožiant juos prastais“, – pabrėžė buvęs „Žaliojo laikraščio“ leidėjas.
Kalbėdamas apie skirtumus tarp pramogos ir ugdymo, pašnekovas pateikė pavyzdį, kad parke galima ne tik atsipalaiduoti, bet ir stebėti augalus, gyvūnus ir taip pažinti gamtos procesus. „Taip daugelis sričių tampa pramogomis, pasaulis suvokiamas kaip linksmybių arena, o šviečiamųjų idėjų ir saviugdos atsisakoma“, – sakė dailininkas.
Tarp verslo ir vertybių
Atsakydamas į pastabas, kad valdžia jaunajai kartai turėtų skirti daugiau dėmesio, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys pabrėžė, jog tai įmanoma. „Valstybė turi tam tikrų instrumentų ir gali finansiškai remti „švarią“, švietėjišką, nekomercinę žiniasklaidą jaunimui. Tačiau žiniasklaida yra verslas ir komercinių interesų dominavimas čia neišvengiamas. Specializuota spauda be paramos sunkiai išsilaikytų“, – sakė parlamentaras.
V.Stundys mano, kad kokybiškos periodikos vaikams spragą iš dalies užpildo visuomeninis transliuotojas. Tačiau, pasak jo, niekas neabejoja, kad spaudos galėtų būti daugiau.
V.Stundys augina dvi mokyklinio amžiaus dukteris. Jos periodikos neskaito. Anksčiau politiko jaunėlė Vaiva skaitė „Naminuką“, dabar parlamentaras jai pasiūlytų katalikišką „Bitutę“, o gal net „Panelę“, kurioje esą taip pat pakanka šviečiamųjų tekstų. V.Stundys mano, kad kokybiškos periodikos vaikams spragą iš dalies užpildo visuomeninis transliuotojas. „Tačiau niekas neabejoja, kad spaudos galėtų būti daugiau“, – tikino Seimo narys.
Vietoj kotleto – po laikraštį
Kas ta V.Stundžio paminėta „Bitutė“? „Esame vienintelis kultūrinis švietėjiškas leidinys vaikams iki 12 metų – atsvara komerciniams žurnalams. Stengiamės parodyti kūrybos ir meno grožį. Tačiau konkurencija labai stipri: vaikams nelengva atsispirti, kai juos vilioja daug paveiksliukų ir prizų“, – teigė mėnraščio redaktorė Ingrida Laimutytė-Matvejevienė.
Kad konkuruoti sunku, rodo ir skaičiai. „Flintas“ skelbiasi einantis 25 tūkst., „Bitutė“ – vos 3 tūkst. egzempliorių tiražu. Kitiems leidiniams eskaluojant tariamų žvaigždžių gyvenimą, spausdinant horoskopus, mados aktualijas, balandžio mėnesio „Bitutė“ pateikia interviu su dvylikamete poezijos kūrėja Guoda. „Suaugusieji turi visuomeninę kultūrinę spaudą, bet reikia ir vaikų vertybes ugdyti“, – įsitikinusi I.Laimutytė-Matvejevienė. Tačiau, pasak jos, dėl sumažinto finansavimo iš Spaudos rėmimo fondo ir „Bitutė“ gali nustoti dūzgusi arba pradėti eiti kas du mėnesius.
Pusiaukelėje įstrigo ir kitos žiniasklaidos priemonės, skirtos jaunam žmogui, kuris domisi ne vien popkultūra, kūrybinė grupė. Drauge su V.V.Landsbergiu ir kitais autoriais tinklalapį www.placiau.lt kurianti Jolanta Donskienė laukia žinių iš Švietimo ir mokslo ministerijos, ar šiam projektui bus pratęstas finansavimas. „Stebuklas, kai pamatai, kokie išskirtiniai jauni žmonės gyvena Lietuvoje ir kokie jie nepastebimi. Jiems rūpi šitas kraštas, jo istorija ir geografija, geras kinas, muzika ir literatūra. Jie ilgisi kokybiškos žiniasklaidos priemonių. Šiems jų poreikiams patenkinti ir ėmiausi kurti tinklalapį. Į jį buvo sudėta daug mano pačios ir autorių lūkesčių“, – pasakojo J.Donskienė.
Tačiau ekonominės krizės lemtas valdininkų požiūris entuziastų lūkesčius gali apmalšinti. „Man iškart buvo pasakyta: tu ne į tas duris beldiesi – eik į privačias struktūras“, – tikino J.Donskienė.
Dailininko K.K.Šiaulyčio manymu, Lietuvoje pasiteisintų tik nemokamas leidinys, kuris būtų įduodamas vaikui į rankas. „Kai kurie vaikai mokykloje maitinami nemokamai. Siūlau vietoj vienų pietų per mėnesį įteikti jiems po žurnalą. Tačiau išvirti pietus lengviau, nei suburti rimtą redakciją. Lengviau traškučių maišą sutriaukšti, nei žurnalą perskaityti“, – kalbėjo jis.
P.S. Rengdamas šią publikaciją LŽ žurnalistas ketino susipažinti su vaikų periodikos fondais. Tačiau Vilniaus universiteto bibliotekoje visas vaikų laikraščių ir žurnalų archyvas neseniai buvo paverstas makulatūra. Priežastis – patalpų rekonstrukcija.
