TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Žmogaus teisės – vertybė tik ant popieriaus

Europos žmogaus teisių teismas. Bylos klausymas
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Europos žmogaus teisių teismas. Bylos klausymas
Šaltinis: 15min
0
A A

Ekspertai teigia, kad žmogaus teisių padėtis Lietuvoje vis prastėja. Šalyje ne tik nevykdoma nuosekli šios srities politika, bet trūksta ir pavienių žmogaus teisių gynimo iniciatyvų.

„Padėtis pastaruoju metu regresuoja. To ir reikėjo tikėtis, nes nuo pat Nepriklausomybės atgavimo valdžios institucijos neskyrė rimto dėmesio žmogaus teisėms. Buvo ratifikuotos tarptautinės konvencijos, priimti reikalingi įstatymai, įkurtos tam tikros institucijos. Bet ne dėl to, kad mes apgalvotai vykdėme kokią nors nacionalinę žmogaus teisių politiką, bet todėl, kad spaudė tarptautinės organizacijos, į kurias norėjome įstoti“, – atkreipė dėmesį Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius (ŽTSI) Henrikas Mickevičius.

Pašnekovas išskyrė du pagrindinius problemų Lietuvoje blokus. Pirmasis – netolerancija kitokiems ir diskriminacija: klesti antisemitizmas, rasizmas, islamofobija, homofobija ir visos kitos formos. Antras blokas – teisės į privatumą pažeidimai, kurių vis daugėja vystantis naujosioms technologijoms. Apie tai šalyje mažai kalbama, mat nesuprantama šio klausimo svarba. „Mes didžiuojamės, kad vieni iš pirmųjų įdiegėme į pasus biometrinius duomenis, pas mus labai „sėkmingai“ žmonės stebimi per kameras gatvėse, asmens kodas naudojamas kairėn dešinėn, netgi, pavyzdžiui, prekybos centruose“,  – pavyzdžius vardino H.Mickevičius.

Ekspertas pastebėjo, kad 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą praktiškai sustojo bet koks valdžios darbas žmogaus teisių srityje.

Maža to, kai kurie Seime siūlomi teisės aktai prieštarauja vakarietiškiems standartams, pavyzdžiui, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kurį keisti jau siūlė ir Europos Parlamentas.

Aklai ratifikuodavome tarptautinius susitarimus, priimdavome įstatymus. Dabar pradėjome skaityti, kokių įsipareigojimų prisiėmėme.„Padėtis pastaruoju metu regresuoja. To ir reikėjo tikėtis, nes nuo pat Nepriklausomybės atgavimo valdžios institucijos neskyrė rimto dėmesio žmogaus teisėms. Buvo ratifikuotos tarptautinės konvencijos, priimti reikalingi įstatymai, įkurtos tam tikros institucijos. Bet ne dėl to, kad mes apgalvotai vykdėme kokią nors nacionalinę žmogaus teisių politiką, bet todėl, kad spaudė tarptautinės organizacijos, į kurias norėjome įstoti“, – atkreipė dėmesį ŽTSI direktorius.

„Aklai ratifikuodavome tarptautinius susitarimus, priimdavome įstatymus. Dabar pradėjome skaityti, kokių įsipareigojimų prisiėmėme. Be to, atėjo reikalavimai iš tarptautinių dokumentų įgyvendinimą prižiūrinčių institucijų. Paaiškėjo, kad mūsų provincialus mąstymas nelabai atitinka reikalavimus, kuriuos pasirašėme“, – sakė H.Mickevičius.

Anot instituto vadovo, nesvarbu, ekonominio smukimo ar pakilimo laikais, žmogaus teisių padėtis Lietuvoje laikoma trečiaeiliu dalyku. Esą galvojama, kad išsprendus ekonominius klausimus visa kita susitvarkys savaime. Tačiau neturint tikrosios žodžio laisvės, privatumo apsaugos, diskriminacijos draudimo ir kitų dalykų, tikroji demokratija neįmanoma. 

Lietuvos politikų požiūrį į žmogaus teises atspindi ir Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) laikysena. „ŽTK darbu tikrai nesu sužavėtas. Kai kurie kiti politikai rodo daugiau iniciatyvos. Pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas parodė iniciatyvą tirti galimai JAV Centrinės žvalgybos valdybos organizuotą įtariamų teroristų laikymą ir kankinimą Lietuvoje. Iš ŽTK panašios iniciatyvos nebuvo, nors pastarasis klausimas, mano galva, yra tipiškas žmogaus teisių klausimas“, – įsitikinęs H.Mickevičius.

Nėra būtinos institucijos

Savo teisių gynimu Lietuvoje nusivylę piliečiai dažnai kaip paskutinę išeitį mato Strasbūre įsikūrusį Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Tačiau pagal skundų skaičių neišsiskiriame iš kitų šalių. Pagal statistiką, EŽTT 90 proc. visų skundų paskelbia nepriimtinais arba išbraukia iš sąrašo. Lietuvos vidurkis naujausiais 2008-ųjų duomenimis, buvo 90,8 proc.

Skundų, kurių EŽTT sulaukia per metus, skaičius kasmet auga po keletą tūkstančių: nuo 35,4 tūkst. 2005 metais iki 49,85 tūkst. pernai. Lietuvoje šis skaičius didžiausias buvo 2005 metais (266), pernai – 255. 2008 m. Lietuvos 10 000 gyventojų teko 0,76 skundo. Latvijos rodiklis – 1,09, Estijos – 1,26, Švedijos – 0,35, Lenkijos – 1,15, Slovėnijos – 6,68 skundo.

Pavyzdžiui, Danijos žmogaus teisių institute dirba per šimtą žmonių – netgi tokioje šalyje jie turi ką daryti.Lietuvos Vyriausybės atstovė EŽTT Elvyra Baltutytė teigė, kad kreipimasis į EŽTT nebūtinai parodo tendencijas žmogaus teisių srityje: „Teismo sprendimai atspindi problemas, bet abejočiau, ar pačias didžiausias.“ Be to, į Strasbūro teismą galima kreiptis tik perėjus visas teismines instancijas Lietuvoje. Todėl peršasi išvada, kad žmogaus teisių gynimas Lietuvos teismuose nėra prastas.

Didesnė problema ta, kad Lietuvoje nėra bendros žmogaus teisių politikos ir už ją atsakingos iš valstybės biudžeto finansuojamos institucijos, kuri analizuotų situaciją, prognozuotų ateitį, siūlytų sprendimus, koordinuotų kitas valstybės institucijas. „Pavyzdžiui, Danijos žmogaus teisių institute dirba per šimtą žmonių – netgi tokioje šalyje jie turi ką daryti. Apie panašią instituciją Lietuvoje ne vienerius metus kalbama su politikais, ją įkurti spaudžia tarptautinės organizacijos. Tačiau šie raginimai – kaip vanduo nuo žąsies“, – konstatavo H.Mickevičius.  

Specialistas neneigė, jog Lietuvoje yra tinkamų žmogaus teisių gynimo mechanizmų, tačiau jie esą dar gerokai tobulintini. Visų pirma, šį darbą dirba ombudsmenai – Seimo, vaiko teisių, lygių galimybių kontrolieriai, žurnalistų etikos inspektorius. Tačiau jų darbas – šalinti pasekmes, t.y. nagrinėti piliečių skundus, o ne dirbti prevenciškai. „Užuot sprendus problemą iš esmės, siūloma kurti daugiau ombudsmenų: Ūkio ministerija – verslo ombudsmensą, Sveikatos apsaugos ministerija – pacientų teisių gynėją, ir panašiai“, – kalbėjo specialistas.

Visuomeninės organizacijos – silpnos 

Šalyje nedaug ir nevyriausybinių žmogaus teises ginančių organizacijų. Registrų centre įregistruota per 20 įstaigų, kurių pavadinime yra frazė „žmogaus teisės“. Veikia tokios organizacijos kaip Asmenų, nukentėjusių nuo teismų, prokuratūros ir kitų pareigūnų, asociacija. Tačiau nemaža jų dalis – tik kelių pagrindinių asociacijų filialai atskiruose miestuose. Be to, jos dažniausiai finansiškai silpnos, ne visos vykdo aktyvią veiklą. 

Svarbiausiu tikslu tokios organizacijos dažniausiai įvardina visuomenės švietimą. Reta kuri imasi ginti nukentėjusį žmogų. „Tuo nelabai kas užsiima. Mūsų institutas kartais imasi vadinamojo strateginio bylinėjimosi, tačiau tik išskirtiniais atvejais, kai matome, kad padėsime daugiau nei vienam žmogui“, – pasakojo H.Mickevičius. Jis prisipažino tegalįs įvardyti vieną advokatą, kuris imasi ginti žmogaus teises visuomeniniais pagrindais – Kęstutį Čilinską. 

Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama nemažoje dalyje savivaldybių. Tačiau nemažai nusiskundimų, kad ji – neefektyvi.

Šią savaitę veiklą pradėjęs pasiskelbė Nacionalinis žmogaus teisių gynimo centras. Jo kūrėjai, pasikvietę į talką nemažą būrį žinomų teisininkų, žada teikti nemokamą teisinę pagalbą visiems besikreipiantiems, jei bus nustatyta, kad pažeistos jų teisės. Pranešama, kad piliečių konsultavimas vyks ne rečiau kaip kartą per mėnesį, ketinama važiuoti susitikti su žmonėmis ir į rajonus. Jo direktorė Ona Kuprienė pasakojo, kad tai nebus vienkartinė pagalba arba advokato paslaugos: „Nebus taip, kad žmonės eis pas mus, rašys prašymus. Mes patys perimsime iniciatyvą, kreipsimės į atitinkamas institucijas, spręsim, ką reikia toliau daryti.“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min