„Daugelis žmogaus sveikatą žalojančių veiksnių susiję su jo pasirinkimu. Nors tai asmeninio žmogaus gyvenimo sritis, valstybė privalo įsikišti. Tai ir vienas iš ES sveikatos politikos tikslų. Žmogus, neinvestuojantis į savo sveikatą savo laiko, savo pasiryžimo sportuoti, apriboti maistą, turi mokėti didesnį mokestį. Aišku, tokios priemonės gali suerzinti žmones, tačiau jos neprieštarauja visuomenės solidarumo principui ir neužkrauna finansinės naštos žmogui, susirgusiam ne dėl gyvenimo būdo“, – pristatydamas metinę ataskaitą, kalbėjo Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. Juozas Pundzius.
Pasak mediko, panašių priemonių buvo imtasi daugelyje išsivysčiusių šalių, sakykim, Vokietijoje, ir net socialiai orientuotose Skandinavijos šalyse. Tai turėtų būti padaryta ir Lietuvoje – valstybė turėtų garantuoti tik minimalų gydymo krepšelį, o visas kitas gydymo išlaidas žmogus turėtų kompensuoti pats.
Gydyti ar liepti bėgioti?
Daugybei negaluojančių žmonių Lietuvoje vargiai padėtų siūlymas vakarais pabėgioti. Jiems jau dabar reikia medikų pagalbos, ir šiuo metu visiškai neaišku, kokia ji bus, mat šiemet planuojama gana smarkiai sumažinti sveikatos apsaugos finansavimą.
Dėl daugybės priežasčių, tarp kurių, žinoma, yra ir prasta sveikatos apsauga, ir nesveikas gyvenimo būdas, ir prastos gyvenimo sąlygos, Lietuvos žmonės negali pasigirti gera sveikata. Visą Nacionalinės sveikatos tarybos ataskaitą sudaro daugiau kaip 150 puslapių, iš kurių iškyla nelabai džiuginantis paveikslas.
Vienas pagrindinių gyventojų sveikatos rodiklių – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė. Taigi vidutinė tikėtina Lietuvos moterų gyvenimo trukmė – 77,3 metų, vyrų – 64,9 metų. Vidutinė tikėtina ES moterų gyvenimo trukmė – 82,1 metų, vyrų – 76 metai. Vadinasi, ES moterys už mūsiškes gyvena vidutiniškai 4,8 metų ilgiau, vyrai – 11,1 metų.
Lietuvos gyventojų mirtingumas – vienas didžiausių ES. Bendras standartizuotas mirtingumo rodiklis (mirusiųjų skaičius 100 000 gyventojų) yra 1,7 karto didesnis nei ES valstybių vidurkis: Lietuvoje 100 000 gyventojų teko 1 095,5 mirusiojo, ES – 648,2. Jei atskirai skaičiuotume vyrų ir moterų mirtingumo rodiklius, tai Lietuvos vyrų mirtingumas ES vidurkį viršija net 2 kartus, moterų – pusantro karto.
Žmonių mirtingumas smarkiai susijęs su ekonomikos krizėmis – nuo nepriklausomybės paskelbimo iki 2000 metų stabiliai mažėjęs gyventojų mirtingumas po vadinamosios Rusijos krizės vėl šoktelėjo į viršų. Tikėtina, kad kitų metų ataskaita dėl dvigubo smūgio – ekonominių sąlygų ir sveikatos apsaugos finansavimo apkarpymo – atrodys dar liūdniau.
Mirties priežasčių struktūra Lietuvoje ir ES panaši, tik sergančiųjų ir mirštančiųjų nuo ligų skaičiai skiriasi. Lietuvos vyrų ir moterų standartizuoti mirtingumo nuo kraujotakos sistemos ligų rodikliai – vieni didžiausių ES. Šie vyrų mirtingumo skaičiai didesni tik Bulgarijoje ir Latvijoje, moterų – tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Tik 2007 metais šis rodiklis buvo sumažėjęs iki 500,4 atvejo 100 000 gyventojų, bet vis tiek dukart viršijo ES vidurkį, kuris metai po metų palaipsniui mažėja.
Maža to, palyginti su ES rodikliais, standartizuotas mirtingumo nuo išeminės širdies ligos (šiai grupei priskiriamas ir ūmus miokardo infarktas) rodiklis Lietuvoje yra 3 kartus didesnis.
Dėl vadinamųjų išorinių priežasčių ES miršta vidutiniškai 61,2 vyro, Lietuvoje – 254,7 vyro (daugiau kaip 4 kartus). Šis moterų rodiklis ES vidurkį viršija 2,6 karto, tačiau jis tėra 55,5 atvejo 100 000 gyventojų. O pagal mirtingumo nuo kvėpavimo sistemos ligų rodiklį moterys, palyginti su ES, net pirmauja – ES nuo šių ligų mirštama net 1,4 karto dažniau nei Lietuvoje.
Tačiau mirtingumo nuo virškinimo sistemos ligų rodikliai liūdina, kaip ir kiti mūsų duomenys. Šis Lietuvos vyrų rodiklis – 104,4 mirties 100 000 gyventojų, t. y. 2,4 karto didesnis už ES vidurkį, moterų – 46,6 atvejo, t. y. šis rodiklis viršija ES vidurkį beveik du kartus.
Palyginti geriausiai atrodo Lietuvos vyrų standartizuotas mirtingumo nuo piktybinių navikų rodiklis, viršijantis ES vidurkį tik 1,3 karto, o moterų – tolygus vidurkiui.
Finansavimas nelygus sveikatai?
Nacionalinės sveikatos tarybos ataskaitoje akcentuojama, kad ligoninių lovų skaičius Lietuvoje vis dar viršija ES vidurkį: ES 100 000 gyventojų tenka 570,2 lovos, Lietuvoje – 813,9, tačiau tai turbūt normalu, kai toks didelis sergančiųjų skaičius. Mat lovų skaičius ES vidurkį viršija tik 1,4 karto, o sergančiųjų – 2–4 kartus. Beje, gydytojų skaičius Lietuvoje ES vidurkį viršija tik 1,2 karto, be to, ir ES jis auga gana žymiai: pastarasis metinis šuolis – beveik 10 tūkst., turint omenyje, kad daugelio ligų kontrolė ES šalyse nuolatos gerėja.
ES šalys skiria sveikatos apsaugai ir didesnę dalį bendrojo vidaus produkto (BVP). Geriausiais metais Lietuvos sveikatos apsaugos finansavimas sudarė apie 6 proc. BVP, ES vidurkis – 8–9 proc. BVP.
Nacionalinės sveikatos tarybos ataskaitoje teigiama, kad geras sveikatos apsaugos finansavimas anaiptol nereiškia geros žmonių sveikatos. Sakykim, JAV sveikatos apsaugai skiriama apie 14 proc. BVP, tačiau šios šalies gyventojų sveikatos rodikliai nėra geresni nei ES, kur finansavimas beveik dvigubai mažesnis.
Aišku, ataskaita nėra beletristinis ar publicistinis kūrinys, tad gailesčiui ir kitiems sentimentams joje nėra vietos. Tačiau šiokias tokias gydytojų bendruomenės nuotaikas galima perskaityti tarp eilučių. Ataskaitoje sakoma, kad galimybės vien sveikatos sektoriaus pastangomis įveikti skaudžius Lietuvos gyventojų sveikatos rodiklius „praktiškai išsemtos“ ir kad Lietuvos gyventojų sveikata negali būti vien gydytojų rūpestis. Tai šventa tiesa, jei taip kalba gydytojai ne ligų ir nesibaigiančių nepriteklių nukamuotiems žmonėms. Tačiau žinome, kad dauguma sergančiųjų – vyresnio amžiaus ir pagyvenę žmonės... Išeitų, kad jiems prieš kokius 50 metų reikėjo pradėti bėgioti arba prieš 70 – gimti kitoje šalyje.
