Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 18d. 15:04

A.Ažubalis ir V.Stundys: Dar kartą apie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino profanavimą

Valentinas Stundys, Audronius Ažubalis 2018 metais Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas ir S.Šedbaras, kreipdamiesi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, išreiškė susirūpinimą, kad 2017 metais Švietimo ir mokslo ministrės J.Petrauskienės patvirtinti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos pakeitimai jį gerokai palengvina ir sudaro realias prielaidas jį išlaikyti net neskaičius lietuvių autorių kūrinių.

Teismo nutartis. 2018 metų pabaigoje VAT išplėstinė teisėjų kolegija (A.Dirvonas, S.Gagys, R.Klišauskas, V.Urmonaitė- Maculevičienė ir M.Vainienė) paskelbė, kad visuose skundžiamuose teisės aktuose „nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį pareiškėjai teigia esant nustatytą ir kuriuo remdamiesi kvestionuoja norminio administracinio akto nuostatų teisėtumą.“ Taigi teismas pareiškėjų argumentus vertina tik kaip nuomonę ar bendro pobūdžio abejones, o egzamino programos reikalavimų pakeitimo neteisėtumas, anot teisėjų, negali būti grindžiamas spėjimu, kad būtent todėl gali būti nevykdomos pareigos, nustatytos kituose dokumentuose, šiuo atveju lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programoje.

Neneigdami pasirinkimo laisvės ir galimybių abiturientams atskleisti savo kultūrinį akiratį, abejojame tokio brandos egzamino veiksmingumu įvertinti mokinių mokymosi pagal lietuvių kalbos ir literatūros bendrąja programą pasiekimus.

Nutartyje nurodoma, kad „šia pasiekimų patikrinimo programa nėra keičiamas ar koreguojamas (formuojamas) vidurinio ugdymo programos turinys.“ Ir visai neįvertinta, kad egzaminai daro esminę įtaką visai ugdymo sistemai ir formuoja mokymo praktiką. Tiek tuometė Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Nacionalinis egzaminų centras savo pateiktuose atsakymuose Teismui nesutinka su Seimo narių keliamomis problemomis ir dogmatiškai gina tuos egzamino pakeitimus, ypač abi valstybinės institucijos pabrėžia mokinių teisėtų lūkesčių principą, t.y. subjektyvųjį veiksnį. Niekam nerūpi, kad abiturientai laiko ne bet kokį, o brandos egzaminą, kuris turi padėti atsiskleisti mokinio asmenybinei brandai, įgytoms bendrosioms ir dalykinėms kompetencijoms, dalyko žinioms ir jo supratimui.

Abejonės neišsklaidytos. Nors mes teigėme, jog egzamino programos pakeitimai sukuria prielaidas mokykloje nuosekliai nesimokyti lietuvių literatūros kurso, nes per brandos egzaminą pakanka pasiremti tik privalomais keturiais pasaulinės literatūros kūriniais, tačiau Teismas nesutiko ir nepastebėjo bendrosios programos ir egzamino programos neatitikimo. Ar toks sprendimas išsklaidė abejones? Ne. Toks Teismo sprendimas neišsklaidė abejonių.

Tai nėra tik diskusija apie pavadinimo semantiką: Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų atstovai iš esmės patvirtino, kad pavadinime pažyminys „lietuvių“ apibūdina abu pažymimuosius žodžius, kad junginys „lietuvių kalba ir literatūra“ tradiciškai vartojamas glaudžiai susijusiems dėmenims įvardyti. O į privalomą lietuvių kalbos ir literatūros egzamino kūrinių sąrašą tebėra įrašyti ir 4 pasaulinės literatūros autoriai.

Todėl, tarkim, mokyklos lenkų mokomąja kalba, pakeitus egzamino programą, čia įgyja neginčijamą pranašumą, nes jų gimtosios kalbos bendrojoje programoje yra ir keli privalomi visuotinės literatūros autoriai, įtraukti ir į lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programą, ir jų pakanka egzaminui išlaikyti, nereikia jokio lietuvių literatūros raidos supratimo. Net ir šiuo požiūriu yra akivaizdi teisingumo problema. Nesiveldami į svarstymus dėl dokumentų dermės su Švietimo įstatymu ir Konstitucija, į šią problemą pažvelgsime kiek kitokiu aspektu, aptardami, kaip lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas atrodo kitų egzaminų kontekste, koks šio egzamino programos santykis su dalyko bendrąja programa.

Kiti brandos egzaminai. Beveik visų dalykų brandos egzaminų programose nurodoma, kad egzamino tikslas yra patikrinti ir įvertinti mokinio mokymosi pagal vidurinio ugdymo to dalyko programą pasiekimus. Dažnu atveju aprašomas egzamino šablonas, kuriuo yra grindžiamas egzaminų užduočių parengimas. Jis „užtikrina proporcingą egzamino užduoties taškų paskirstymą pagal dalyko veiklos sritis, gebėjimų grupes ir dalyko kursus“. Taigi orientuojamasi ir į kiekvieno dalyko turinio sistemiškumą, jo visumą, ir siekiama įvertinti mokinių įgytą kompetenciją.

Ar tokia egzamino sandara dera su lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje keliamais uždaviniais?

Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino specifika. Jo programoje (vienintelėje) nurodoma, kad „egzamino programa turi būti konkretesnė už Bendrąją programą.“ Įdomu, kad Teismui ši formuluotė neužkliuvo, nors ji nustato, kad Bendroji programa yra keičiama, koreguojama, t.y. konkretinama, priešingai, nei skelbia Teismas. Jokios visuminio egzamino šablono čia nėra, susikoncentruojama tik į rašinio vertinimo sandarą ir proporcijas. Daugiausia klausimų kelia autorių pasirinkimo variantai. Šiuo požiūriu egzamino programa suteikia neribotas galimybes mokiniams pasirinkti kūrinius, bet visiškai nesiorientuojama į lietuvių literatūros visumą. Taigi bendroji norma teigia, kad prie kiekvienos rašinio temos pateikiami du jai atskleisti tinkamiausi autoriai, vieną iš kurių rekomenduojama pasirinkti (tačiau neprivaloma! – mūsų pastaba), o egzamino užduoties sąsiuvinyje nurodomi visi privalomi Bendrosios programos autoriai, kuriais abiturientas gali remtis.

Kituose programos straipsniuose ši nuostata konkretizuojama: valstybinio egzamino samprotavimo rašinyje analizę privalu (taigi jau pareiga- mūsų pastaba) susieti su vieno iš privalomų autorių kūryba ir kontekstais (mokykliniam egzaminui pakanka irgi vieno autoriaus), valstybinio egzamino literatūriniame rašinyje privalu rašyti apie dviejų autorių kūrybą – pagrindinį autorių pasirinkti iš privalomų sąrašo, kitą programinį (ne iš privalomų sąrašo- mūsų pastaba) autorių pasirinkti savo nuožiūra (mokykliniam rašiniui pakanka vieno privalomo autoriaus). Be to, nurodoma, kad nuliu visas rašinys vertinamas tada, kai mokinys nesirėmė nei vienu iš Bendrosios programos privalomų autorių arba parašė rašinį savo sugalvota tema. Akivaizdu, kad brandos egzaminą galima išlaikyti ir visai neskaičius nei vieno lietuvių autoriaus, nes į privalomų autorių sąrašą yra įtraukti ir 4 pasaulinės literatūros klasikai, galima remtis ir kitais programiniais autoriais (visuotinės literatūros autoriai kartojasi programose tų mokyklų, kuriose mokoma ir tautinės mažumos kalba). Egzamino programos sumanymo pagrindinė kryptis yra kalbos vartojimo praktikos įgūdžiai ir gebėjimas rašyti tekstą, o ne lietuvių literatūros raidos išmanymas.

Dviprasmybė ir nesuderinamumas. Kas lieka dviprasmiška ir egzamine neatitinka Bendrosios programos intencijų? Ar tokia egzamino sandara dera su lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje keliamais uždaviniais? Pastarajame dokumente apibrėžta: siekiama, kad mokiniai skaitytų brandžiausius lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius, kad susidarytų lietuvių literatūros visumos vaizdą, kad remdamiesi kalbos ir literatūros žiniomis bei Lietuvos literatūros (kultūros) raidos supratimu, autoriaus biografijos, istoriniu, kultūriniu kontekstu, nagrinėtų, lygintų ir vertintų grožinius ir negrožinius kūrinius, aptartų jų sąsajas su dabartimi“. Bendrojoje programoje aiškiai parašyta, kad „literatūros kursas sudarytas laikantis istorinio nuoseklumo: lietuvių literatūros raida nuo Renesanso iki mūsų dienų.“ Logika aiški ir jokių dviprasmybių, kurias būtų galima interpretuoti kam nors naudinga linkme. O visuotinės literatūros autoriais, ne tik privalomais, juk galima pasiremti, aptariant nagrinėjamo kūrinio kontekstą.

Egzamino programoje eliminuojamas esminis dalykas – Lietuvos literatūros raidos supratimas. Beje, Bendrosios programos skyriuje 5.6.1 „Mokinių pasiekimai“ tekalbama apie Lietuvos ir lietuvių literatūros žinias ir supratimą, o jau Egzamino programa išplečia tiek, kad mokiniai turi aptarti privalomų autorių kūrinius- tokiu būdu parodo dalyko žinias ir supratimą. Žodžiu, nesuderinamumas yra akivaizdus, nors pagrindinis dokumentas yra Bendroji programa ir kitaip negalėtų būti. Tai – esminis palengvinimas egzamino programoje. Apmaudu, kad teismas be išlygų patikėjo atsakingų valstybės institucijų atstovų paaiškinimais ir atsisakė išklausyti į teismo posėdį atvykusių nepriklausomų ekspertų – atsakovai, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, prieštaravo.

Rezultatai, nerimas ir įtarimai. Ką atskleidžia pirmojo palengvinto egzamino rezultatai? Pasak Nacionalinio egzaminų centro direktorės S. Vingelienės, net 74 proc. mokinių rašiniuose nepasirinko užduotyje rekomenduojamų autorių. Direktorė ramiai konstatuoja, kad abiturientai pasinaudojo egzamino naujove- jie rėmėsi laisvai pasirinktais privalomais programos autoriais. Šį faktą galėtume interpretuoti paprastai. Egzamino užduotyje prie 4 temų nurodoma po 2 autorius – iš 36 privalomų rekomenduojami 8. Žinoma, siūlomi ne atsitiktiniai, o tie autoriai, kurie geriausiai tinka temai atskleisti. Faktas, kad 2/3 abiturientų nesirėmė šiais autoriais, rodo, kad jie į tų autorių kūrybą buvo ar nepakankamai įsigilinę, ar neskaitę. Tai rimtas, nerimą keliantis signalas. Būtų įdomūs ir kiti šios statistikos pjūviai: autorių pasirinkimo įvairovė, pasirinkimo ryšys su mokyklos mokomąja kalba ir pan.

Neneigdami pasirinkimo laisvės ir galimybių abiturientams atskleisti savo kultūrinį akiratį, abejojame tokio brandos egzamino veiksmingumu įvertinti mokinių mokymosi pagal lietuvių kalbos ir literatūros bendrąja programą pasiekimus. Jei beveik visų dalykų egzaminuose orientuojamasi ir į tos disciplinos akademinį sistemiškumą, tai lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas akivaizdžiai palengvintas, iš esmės nepagrįstas literatūros kanono nuostatomis. Gaila, kad teismas gan tiesmukiškai akcentavo, jog „pareiškėjų bendro pobūdžio argumentai dėl su tautos ir valstybės dvasinio gyvybingumo, atsparumo ir savikūros išlaikymu nepatenka į klausimus, kuriems reguliuoti yra skirta tikrinama Egzamino programa“. Apmaudu, kad šitaip siaurai, technokratiškai suprantamas švietimo poveikis žmogui, tautai ir visuomenei.

Žinoma, visada kirba ir paprastas klausimas: kam naudingas toks lietuvių kalbos ir literatūros mokymosi svarbos ir jo reikšmės nuvertinimas? Suprantama, tokiu būdu sudaromos sąlygos gerokai pagerinti mokinių pasiekimų rezultatus. Panašu, kad tokiu palengvintu būdu atskiroms mokyklų grupėms sukuriamos išskirtinės sąlygos atsainiai gilintis į Lietuvos ir lietuvių literatūros (kultūros) raidą, bet kartu ir pasiekti gerų rezultatų. Tokie egzamino reikalavimų pakeitimai yra pavojinga politika. Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo atsiliepime teismui pastebi, kad pakeitimai ilgainiui gali turėti neigiamų pasekmių literatūriniam visuomenės ugdymui bei jos domėjimuisi lietuvių literatūra. Ir ne tik, nes iš esmės lietuvių kalbos ir literatūros programa sudaro galimybę mokiniams susipažinti su Lietuvos kultūros istorija.

Audronius Ažubalis yra Lietuvos Respublikos Seimo narys.

Valentinas Stundys yra Lietuvos ir Molėtų rajono politinis veikėjas, buvęs Seimo narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min