Jau kelis mėnesius aptariamas kai kurių ministrų, daugiausia iš konservatoriams atstovaujamo sparno, keitimo klausimas, arba dar geriau, kad atsisakymas juos keisti gali tapti puikiu pretekstu palikti krizės audroje skęstantį Permainų laivą.
Pirmiausia tokia proga sudarant naują Vyriausybę ir persidalijant ministrų portfelius gali pasinaudoti Tautos prisikėlimo partija, tik visai neseniai suvokusi, kad dirbti paklusniu konservatorių šuneliu, aplojančiu visus neįtikusius, suteikia ne pliusų, bet ištisinį minusą. Reikia rasti nišą, kuria pasinaudojus apverktinas reitingas nuo vieno procento (kad ir planuoto, pasak Arūno Valinsko, bet, regis, vis tiek labai nemalonaus) šokteltų bent iki penkių. Juk savivaldybių tarybų rinkimai nenumaldomai artėja, o nerealizuotos ambicijos būti tarp įtakingiausiųjų - niekur nedingsta.
Kas gali būti lengviau, kaip pasipiktinti partnerių konservatorių nenoru ant permainų aukuro paaukoti vieną kitą ministrą? Ir pasitraukti į opozicijos apkasus, gal ir nesuteikiančius valdymo malonumo, bet užtikrinančius nuolatinį ir malonų reitingų augimą. Be jokių pastangų - tiesiog amsint kaip visada. Tik jau be skaudžių pasekmių.
"Prisikėliečių" kurso keitimas gana tikėtinas, nes jų vadas A.Valinskas jau kurį laiką viešai giriasi, jog dabartinė valdančioji koalicija buvo suburta būtent jo iniciatyva ir pastangomis. Esą neliks "prisikėliečių" - neliks ir reikiamos daugumos, tad konservatoriams, prieš baudžiant nepaklusnius (vien prieštaravimą naujam mokesčių kėlimui galima vadinti smūgiu į paširdžius) koalicijos brolius, reikėtų gerai ir labai gerai pagalvoti.
Tuo labiau kad A.Valinsko, stebėtinai greitai numaldžiusio Sauliaus Stomos bandytą kelti maištą laive, pėdomis seka ir liberalcentristų lyderio pareigų oficialiai atsisakęs Artūras Zuokas. Vien ko vertas paskutinis pamokslas nuo kalno, t. y. nuo "Villono" scenos.
"Šiuo sudėtingu laikotarpiu nėra lengvų sprendimų, bet negalime pateisinti koalicijos partnerystės sprendimų, nuo kurių Lietuvos žmonėms tik dar blogiau. Tai taps rimtu mūsų frakcijos Seime išbandymu - vertybės ar nutylėjimai dėl koalicijos", - paliekamą kaimenę graudeno besitraukiantis lyderis.
Taigi jei koalicijos partneriai (savaime suprantama, konservatoriai) ir toliau teiks pasiūlymus, "nuo kurių žmonėms bus tik blogiau", liberalcentristai taip pat gali išdidžiai pakelti galvas. Ir išeiti. Jei plėtojamas toks planas, būtų lengviau suprasti ir žaidimus Liberalų ir centro sąjungos pirmininko rinkimų užkulisiuose. Jei vadovu būtų buvęs patvirtintas Algis Čaplikas, prikalbinti jį mesti valdžią ir ministro portfelį būtų buvę sunku, jeigu apskritai įmanoma. O Gintautui Babravičiui - kas? Jis net ne Seime sėdi.
Sakysite, taip būti negali, nes viešai pateikiamas kitas scenarijus - po A.Zuoko pasitraukimo iš lyderio pozicijų diena iš dienos laukiamas liberalcentristų ir Liberalų sąjūdžio (LS) susijungimas. Liberalcentristai pagrindinę sąlygą - nušalinti A.Zuoką - juk įvykdė.
Tik, regis, LS elgiasi kaip įnoringa princesė, kuri, nenorėdama tekėti už nemylimo princo, sugalvoja jam vis naujų užduočių. Vieną įvykdei? Še dar!
Taip ir LS - dar prieš kelias savaites teigęs, kad vienintelė kliūtis pulti vieni kitiems į glėbį yra A.Zuokas, dabar Eugenijaus Gentvilo lūpomis kelia naujas sąlygas. Regis, konservatorių pašonėje likti norisi labiau.
Jei iš koalicijos pasitrauks "zuokininkai" ir "valinskininkai", išeičių konservatoriams liktų nedaug. Galima būtų bandyti prisikalbinti Darbo partiją ar "Tvarką ir teisingumą". Abi liko be "blogųjų" lyderių, iškeliaujančių Briuselin, tad yra lyg ir apsivaliusios. Tik "darbiečiai" jau seniai gana aiškiai yra pasakę - Vyriausybėje šiomis sąlygomis gali dirbti tik savižudžiai. Jie, galima suprasti, yra protingesni.
"Tvarkiečiai" gal ir eitų - juk skelbiasi turį visą paketą pasiūlymų Lietuvai. Bet gal ne veltui po Seimo koridorius naršė A.Valinskas, siūlydamas Darbo partijai, "Tvarkai ir teisingumui" bei socialdemokratams prisidėti prie koalicijos. Tik ar būtinai valdančiosios? Kas pasakė, kad socialdemokratai, įpratę valdyti ekonominio pakilimo metu, yra kvailesni už krizinės valdžios besikratančius "darbiečius"?
Antras, ir kur kas realesnis, variantas jau seniai pranašautas - mažumos Vyriausybės darbas: visus gumbus už smunkantį šalies ūkį paliekant Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, o bonusus nuo niūrių pranašysčių - margai opozicijai. Ar Vyriausybė, neturinti paramos Seime, pratemps ilgiau kaip pusmetį - juokinga net klausti.
Nebent jau prisiekusi prezidentė Dalia Grybauskaitė ryžtųsi imtis neįtikimai sunkios naštos - suburti specialistų Vyriausybę ir tuo pačiu metu įtikinti piliečius, kad jos darbo neremiantys politikai ir yra visų bėdų šaltinis.
Pirmas žingsnis jau padarytas - finansų ministro poste sėdi ne konservatorių, bet pačios D.Grybauskaitės žmogumi vadinama Ingrida Šimonytė. Dėl taikos Andriaus Kubiliaus "rastinukas" Algirdas Šemeta iškeliavo į Briuselį. Tik bėda, kad komisarų portfelį Lietuva teturi vieną, o keitimo reikalingų pozicijų - daugiau nei dešimt.
