Prie to pridėkime pesimistiškai nusiteikusius tautiečius, ilgas, tamsias ir šaltas žiemas, ne ypač patrauklią geografinę padėtį, nebent pamėgtum iškylas į Minską, Kaliningradą ir Rygą. Ir štai po 10 metų pagaliau pildantis svajonei grįžti į Lietuvą, lydinčiai nuo pirmo kurso Berlyne, tenka vis iš naujo pažįstamų ratui teisintis ir įrodinėti, kad tai nėra laikino proto aptemimo ženklas.
Paskutiniai Europos Komisijos duomenys rodo, kad net 60% lietuvių emigrantų planuoja gyvenima tęsti svetur. Tačiau žinau vieną paslaptį: beveik visi mano sutikti lietuviai užsienyje namo grįžti svajoja. Galbūt rimtai ir neketina to imtis, bet kažkur giliai vis tiek svarsto, kaip būtų puiku gyventi savo šalyje. Kai tik užsidirbs namui, kai vaikai baigs darželį, kai ras Lietuvoje gerą darbą, kai įveiks svajonių profesinį iššūkį, kai kai kai...
Visiems svarstantiems ar norintiems įkalbėti kitus pateikiu sąrašėlį, kokios galimybės ir kokie iššūkiai čia laukia.
Galimybės Lietuvoje:
1. Noras ir energija
Lietuvoje žmonės nori ir stengiasi. Nori geriau gyventi ir mokytis, nori namų, mašinų ir daiktų, nori ko nors siekti. Vakarų Europoje beveik visur sutinkame pirmąją kartą po Antrojo pasaulinio karo, kuri negyvena ir negyvens geriau nei jų tėvai. Tačiau kalti visi kiti – vyriausybė, Europos Sąjunga, bankai, Graikija, pabėgėliai, kapitalizmas. Neturėdami galimybių gyventi iš valstybės išlaikymo, lietuviai dirba ir tiki, kad pasiseks. Ta energija čia taip skiriasi nuo apsnūdusių ir dvejonėse paskendusių Vakarų, kad ir pats imi tikėti, kad gali daug nuveikti.
2. Silpnos hierarchijos
Lietuvoje vis dar nėra susiformavusių nusistovėjusių visuomenės sluoksnių ir hierarchijų. Turėdamas gerą idėją ir užsispyrimo, čia per trumpą laiką gali daug pasiekti. Ministrai ar įmonių vadovai neturi būti sulaukę bent 50-ies, kad užimtų šiuos postus. O, pavyzdžiui, bendradarbiaudamos su Vokietija įmonės turi komandiruotei parinkti jau gerokai pražilusį kolegą, kad partneriai jaustųsi gerbiami. Lietuvoje tokio sustabarėjusio požiūrio nėra. Tai vieta, kur daug ką galima išbandyti. Dinamiška visuomenė yra puiki proga padaryti tokį karjeros šuolį, apie kurį užsienyje tik pasvajotum.
3. Daug dar neatrastų šansų
Ką daryti Lietuvoje? Jei nesugalvoji nieko naujo, yra paprastas kelias – copy & paste (kopijuok ir įklijuok). Daugybe atvejų, jei kas nors yra populiaru ir turi augančią rinką Vakaruose, taip greit bus ir Lietuvoje. Nereikia būti pranašu, kad kai kurias sritis lengvai nuspėtum jau dabar. Pamačius pasaulio ir pasisėmus idėjų, galima jas taikyti ir namuose. Aišku, negalima kopijuoti visai aklai ir privalu žvelgti į platesnius horizontus, nes maža Lietuvos rinka ir toliau mažėja, bet bent jau pradžiai yra kuo užsiimti.
4. Aukso amžius
Lietuva yra savo aukso amžiuje. Taip, gyvenimas Vakaruose vis dar daug geresnis, tačiau augimo galimybės labai ribotos. Lietuvoje, tikiu, dar daug ką matysime vis gerėjant. Galimybė dirbti ir gyventi šalyje, išgyvenančioje savo aukso amžių, yra istorinis šansas. Kuo daugiau mūsų patikės, kad galime šį šansą paversti realybe, tuo didesnį šuolį Lietuva galės padaryti.
5. Lankstumas
Lietuva yra lanksti valstybė. Kad ir kaip keiktume savo biurokratiją, mūsų procedūros yra juokas palyginus su Vokietijos ar Belgijos popierizmo buldozeriais. Lietuvoje negresia kasmėnesiniai streikai ir antivalstybinės riaušės. Žengiame į priekį e-valdžios srityje. Čia galima išbandyti savo idėjas, nes jas įgyvendinti yra lengviau: mažesnė šalis, daug draugų ir pažįstamų, kurie galės padėti ir dažnai paprastesnis biurokratinis kelias.
6. Saugumas
Lietuvoje judriuose miestuose, stotyse, turguose nepatruliuoja iki dantų apsiginklavę kareiviai. O ir policijai geriau sekasi be kalašnikovų. Čia nereikia prieš kiekvieną didelį renginį svarstyti, ar tikrai saugu jame apsilankyti. Ant Vilniaus stogų nepamatysime nuolat ten įsitaisiusių snaiperių, o prie įėjimų į didesnius pastatus – apsaugos su šunimis, uostančiais kiekvieną įvažiuojantį automobilį. Mūsų visuomenė yra saugi ir laisva. Kol to neprarandi, šių dalykų neįvertini.
Iššūkiai Lietuvoje:
1. Baimė ir nepakantumas
Visi kalba apie darbo užmokestį kaip pagrindinę motyvaciją išvykti iš Lietuvos. Taip, būti oriai apmokamam už savo darbą yra labai svarbu. Tačiau tai nėra viskas. Vienu pagrindiniu trūkumu mūsų visuomenėje emigrantai laiko baimę ir nepakantumą. 2013 m. Užsienio reikalų ministerijos apklausoje 38% respondentų kaip populiariausią veiksnį, kuris paskatintų grįžti į Lietuvą, nurodė „pasikeistų psichologinis klimatas šalyje, padidėtų tolerancija, pagarba žmogui“, ekonominį augimą – 33%, didesnį darbo užmokestį – 27%. Žmonės čia bijo. Bijo pasakyti, ką galvoja, bijo atrodyti kitaip nei visi, bijo išsiskirti savo pažiūromis ar idėjomis, bijo patikėti ir imtis didelių užmojų. Tol, kol mes visko bijosime ir į visus truputį kitokius žiūrėsime su įtarumu, Lietuva nebus valstybė, kur gims naujos drąsios idėjos, kur žmonės norės ir bandys kurti. Nei valstybinė politika, nei didesni atlyginimai to neišspręs. Turime bent šiek tiek atsiverti visi.
2. Požiūris į darbuotoją
Iš dalies požiūris į darbuotoją yra susijęs su varganomis užmokesčio sąlygomis. Bet tai yra ir daug daugiau. Darbovietės, kuriose nėra skiriama jokio dėmesio darbuotojo tobulėjimui (kas nebūtinai kainuoja milžiniškus pinigus), neklausiama jo nuomonės apie organizacijos vystymąsi, nėra atviro bendravimo tarp skirtingų hierarchijos laiptelių, o vadovai ant savo pavaldinių šaukia ir yra įsitikinę, kad niekada gyvenime neklysta, niekada nepritrauks gerų specialistų net ir su puikiais atlyginimais. Deja, Lietuvoje tokių darboviečių apstu. Ir viešajame, ir privačiam sektoriuje. Ar tai pasikeis, priklauso nuo kiekvieno darbdavio.
3. Nepasitikėjimas valstybe
Lietuviai nepasitiki savo valstybe. Netiki partijomis, politikais, valdininkais, gydytojais, teismais, policininkais. Tokioje atmosferoje labai sunku kurti ir tikėti sėkme. Korupcija nuo žemiausių iki aukščiausių sluoksnių laužo jaunos valstybės stiebą. Pastarieji politiniai skandalai mane ypač sukrėtė, nes, atrodo, lietuviai visai nėra šokiruoti. Jaučiama didžiulė apatija ir „visi politikai yra vagys“ tiesos įsigalėjimas. Be korupcijos pasitikėjimą gniuždo ir neprofesionalūs politiniai sprendimai. Nuolat pajuokos objektu tampantys aukštas pareigas užimantys politikai kelia gailestį ir signalizuoja, kad mūsų valstybę gali valdyti bet kas ir bet kaip – juk rinkimuose ir vėl išrinksime tuos pačius.
4. Nenoras atsiverti grįžtantiems
Nors viešai visi deklaruoja, kaip būtų puiku, jei emigrantai pasuktų namo, realybė dažnai pasirodo šiek tiek kitokia. Apie tai daugiau ateityje, nes šis klausimas nusipelno platesnės diskusijos. O dabar tik pacituosiu spaudoje pasirodžiusi atliktą tyrimą, kurio metu vaikinas ieškojo darbo su identiškais CV, tik viename nurodė išsilavinimą ir darbo patirtį užsienyje, o kitame – Lietuvoje. Lietuviškas gyvenimo aprašymas susilaukė sėkmės, o štai jaunuolio grįžtančio iš užsienio įdarbinti nenorėjo niekas. Tarptautiniame konkurencingumo reitinge Lietuva pagal šalies gebėjimą ir pritraukti talentus yra visai apačioje (119-oji ir 129-oji vietos iš 144 valstybių).
Aš nusprendžiau, kad Lietuva ne tik turi daug galimybių, bet kad ir aš pati galiu prisidėti prie to, kad spręstume aprašytus iššūkius. Grįžtu, nes noriu, kad daugiau žmonių grįžtų. Grįžtu, nes noriu įrodyti, kad Lietuva gali geriau. Grįžtu į politiką, nes ne visose partijose Lietuvoje turi turėti bent 20 metų „stažą“, juodą milijoną ar būti iš politikų dinastijos, kad galėtum po tiek metų turėti apskritai bent menkiausią galimybę
Tai yra mano asmeniniai pastebėjimai iš 10 metų gyvenimo užsienyje. O kokias galimybes ir kokius iššūkius matote Jūs? Rašykite komentaruose, mano FB paskyroje (Ada Jonušė), siųskite el. laiškus Ada.jonuse@yahoo.com. Pažadu reakcijas analizuoti ir publikuoti!
Ada Jonušė yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatė į Seimą vienmandatėje Molėtų-Širvintų rinkimų apygardoje, tarptautinio ICT ir verslumo renginio #SWITCH! vadovė
