 |
Ministrė priekaištauja, kad šiuos metus pavadinau rekordiniais skolinimosi mastais. Bet juk per tris su puse mėnesio buvo pasiskolinta beveik septyni milijardai litų. Suprantu, kad dalis pasiskolintų pinigų panaudota milijardo eurų vertės obligacijų emisijai išpirkti, tačiau skolinimosi sumos tikrai įspūdingos – todėl ir atkreipiau į tai dėmesį.
Ministrė rašo, kad kartu su kitais opozicijoje esančiais politikais siūliau skatinti ekonomiką dar didesniu deficitu. Niekada to nesiūliau. Priešingai – visada teigiau, kad darbo vietas galima kurti žymiai produktyviau, pavyzdžiui, ėmus masiškai renovuoti daugiabučius namus. Suprantama, tam reikėjo pakeisti dabar neveikiantį renovavimo modelį. Tai būtų ne tik išsaugoję dalį darbo vietų statybų sektoriuje, kuris per 2009-2010 metus smuko daugiau kaip 50 proc., bet ir būtų sumažinę poreikį skolintis, nes būtų sumažėjęs biudžeto deficitas.
Nors tikinama, kad Lietuvos skola – viena mažesniųjų ES, tačiau noriu priminti, kad per trejus ministrės darbo metus skolos augimas, lyginant su šalies BVP, buvo vienas sparčiausių ES – 23 proc. BVP. Tai ministrė nutyli, nors skaičiai paimti iš tos pačios Eurostato duomenų lentelės, kurią ji cituoja.
Šiai Vyriausybei pasisekė, kad BVP, skaičiuojant dabartinėmis kainomis (nominalusis BVP) jau kurį laiką auga dvigubai sparčiau nei realioji ekonomika. O tai reiškia, kad kainų augimas padeda Vyriausybei gerinti skolos ir deficito rodiklius. Tačiau ar nuo to geriau žmonėms, kurių pajamos auga lėčiau negu kainos? Jeigu praėjusių metų Lietuvos valstybės skolą, taip kaip ji yra pateikta Eurostate, padalintume iš 2009 m. BVP, jos lygis būtų ne 38,5 proc., bet beveik 45 proc.
Tikėtina, jog nominalusis BVP – o tai reiškia ir infliacija – ir toliau sparčiai didės, nes per artimiausius trejus metus, pasak pačios I.Šimonytės, skolos ir BVP santykis sumažės iki 35 proc. Gal todėl ši Vyriausybė nieko net nebandė daryti, kad tramdytų maisto, šildymo ir degalų kainų augimą? Tai – akivaizdus įrodymas, kad krizės įveikimo našta paprasčiausiai perkeliama ant žmonių pečių – Vyriausybei rūpi finansiniai rodikliai, o ne tai, kaip padėti išgyventi šalies piliečiams.
Siekiant objektyviai ir visapusiškai analizuoti valstybės skolos problemą, dera paminėti ne tik skolos augimo tempą, bet ir skolinimosi kainą. Kitos valstybės skambino pavojaus varpais, kuomet metinės palūkanos už skolą viršijo 5 proc. Tuo tarpu ši Vyriausybė drąsiai skolinosi už 6 proc. ir daugiau. O 2009 m. finansų rinkose buvo skolinamasi už beprotiško dydžio – daugiau kaip 9 proc. – palūkanas. Dėl tokio finansinio avantiūrizmo valstybės išlaidos palūkanoms per trejus metus išaugo du su puse karto ir šiemet du kartus viršija biudžete numatytas išlaidas krašto apsaugai. Nemanau, kad tokius faktus turime teisę ignoruoti. Daugelis valstybių rado galimybių skolintis pigiau ir dėl to kai kurios iš jų dabar planuoja mažinti mokesčių naštą savo piliečiams. Kodėl taip nesielgė konservatorių ir liberalų Vyriausybė – lieka neatsakytas klausimas.
Ir dar. Ministrė teigia negirdėjusi, kad kas nors (išskyrus TVF) pultų skolinti potencialiam bankrotui. Įdomu, kodėl tuomet bankai ilgus metus skolino Graikijai? Nematė kur link juda jos finansinė būklė? Nenoriu lyginti Lietuvos su šia šalimi, tačiau pasitikėti finansų rinkų „išmintimi“ ir jos atstovų vertinimais bei sprendimais dėl skolinimo valstybėms – naivu ir pavojinga. Jie, kaip matome, gali labai greitai pasikeisti. Todėl raginu finansų ministrę sąžiningai ir atsakingai elgtis su valstybės skola, pripažinti bent dalį su jos valdymu susijusių klaidų bei rizikų ir nesidrabstyti bulvariniais pasvarstymais. Tai – mažų mažiausiai nesolidu.
