Šiandien turime situaciją, kai dalis daugiabučiuose esančių priedangų formaliai yra įtrauktos į sąrašus, pažymėtos žemėlapiuose, galbūt net paženklintos, tačiau realios grėsmės metu į jas patekti gali būti neįmanoma. Įėjimai į rūsius, požemines automobilių stovėjimo aikšteles ar kitas tam priskirtas patalpas dažnai yra užrakinti standartinėmis, kodinėmis ar magnetinėmis spynomis. Ir tai nėra nei gyventojų, nei administratorių aplaidumas. Tai yra sisteminė problema.
Kasdienybėje bendrojo naudojimo patalpos privalo būti rakinamos. Tai daroma dėl turto apsaugos, priešgaisrinės saugos, pašalinių asmenų patekimo prevencijos ir pačių gyventojų saugumo. Raktai, kodai, magnetinės kortelės ar vartų pulteliai yra normali daugiabučio namo eksploatavimo dalis. Tačiau ekstremalios situacijos metu įprastas saugumo sprendimas gali virsti kliūtimi, kuri tiesiogiai trukdo žmogui pasiekti priedangą.
Dar sudėtingiau yra tai, kad iki tokios priedangos dažnai reikia pereiti ne vienas, o kelias duris: lauko duris, laiptinės duris, rūsio duris, požeminės aikštelės vartus. Pavojaus metu nėra budinčio žmogaus, kuris per kelias minutes atvyktų ir viską atrakintų. Be to, priedanga turi būti pasiekiama ne tik konkretaus namo gyventojams, bet ir bet kuriam žmogui, kuriam ji tuo metu yra artimiausia.
Todėl turime sau atvirai pasakyti: priedanga, į kurią negalima patekti, nėra priedanga. Tai tik patalpa sąraše.
Mano įsitikinimu, savivaldybės ir kitos atsakingos institucijos turi nedelsdamos spręsti priedangų prieinamumo klausimą. Logiškas kelias – išmaniųjų nuotolinio atrakinimo sistemų diegimas priedangoms priskirtose daugiabučių patalpose ir visame patekimo į jas maršrute. Gavus pavojaus signalą, reikalingos durys ar vartai turėtų atsirakinti automatiškai arba per centralizuotą valdymo sistemą. Įprastu metu patalpos liktų užrakintos ir saugios, tačiau pavojaus atveju žmonės galėtų patekti į priedangą laiku.
Tai nėra patogumo klausimas. Tai nėra prabangus daugiabučio pagerinimas. Tai yra elementari civilinės saugos sąlyga.
Čia susiduriame su dar viena labai svarbia problema – daugiabučių administratoriai dažnai neturi aiškaus teisinio pagrindo veikti proaktyviai. Jeigu administratorius mato, kad priedanga yra sunkiai pasiekiama, nori įdiegti papildomas reagavimo ar atrakinimo priemones, jis neretai susiduria su klausimu: ar jis apskritai turi teisę tai daryti be butų savininkų balsavimo?
Teoriškai visi sutinka, kad saugumas yra svarbu. Tačiau praktikoje administratorius, norintis įdiegti papildomas saugos priemones, gali būti apkaltintas viršijęs įgaliojimus, netinkamai panaudojęs kaupiamąsias lėšas ar atlikęs „pagerinimus“ be savininkų pritarimo. Tokia situacija yra absurdiška. Iš administratorių tikimasi atsakomybės, tačiau jiems nesuteikiami aiškūs instrumentai tą atsakomybę įgyvendinti.
Politikai ir politikos formuotojai labai dažnai apie saugumą pradeda kalbėti tik tada, kai jau įvyksta nelaimė. Kol nelaimė neįvyko, klausimai atrodo per sudėtingi, per brangūs, per nepatogūs arba politiškai nepopuliarūs. Tačiau civilinė sauga negali būti paremta principu „palaukime, kol kas nors atsitiks“. Jeigu lauksime nelaimės, bus per vėlu.
Daugiabučių namų valdymo realybė yra paprasta: gyventojų susirinkimai dažnai neįvyksta dėl kvorumo, balsavimai užtrunka, sprendimai stringa, rangovų paieška trunka mėnesius. Tokios procedūros gal ir tinka planuojant ilgalaikius remonto darbus, tačiau jos visiškai netinka situacijoms, kurios susijusios su gyvybe, sveikata ir civiline sauga. Pavojaus signalas sklinda per sekundes, o į priedangą reikia patekti per kelias minutes. Negalime gyventojų saugumo įkalinti biurokratiniuose procesuose.
Todėl būtina aiškiai pasakyti: priedangų prieinamumo užtikrinimas turėtų būti laikomas privalomojo reikalavimo įgyvendinimu, o ne bendrojo naudojimo objektų pagerinimu. Jeigu valstybė ar savivaldybė konkrečiai patalpai priskiria civilinės saugos funkciją, turi būti užtikrinta, kad ta patalpa realiai veiktų. Priešingu atveju kuriame tik popierinę sistemą, kuri gražiai atrodo planuose, bet neveikia tada, kai jos labiausiai reikia.
Taip pat būtina spręsti finansavimo klausimą. Negalima visos atsakomybės perkelti tik konkretaus namo savininkams. Priedangų tinklas yra miesto civilinės saugos infrastruktūros dalis. Į konkrečiame name esančią priedangą pavojaus atveju gali eiti ne tik to namo gyventojai, bet ir kiti žmonės, kuriems ji yra arčiausiai. Todėl būtų nesąžininga, jeigu tik to namo savininkai turėtų apmokėti infrastruktūrą, skirtą platesniam visuomenės saugumui.
Savivaldybės turėtų svarstyti finansinės paramos, dalinio kompensavimo ar kitą prisidėjimo mechanizmą. Tai būtų ne tik finansinė pagalba daugiabučiams. Tai būtų aiškus politinis signalas, kad priedangos nėra tik formalus sąrašas, o realiai veikianti saugumo sistema.
Šiandien gyventojams reikia ne raminančių frazių, o aiškių sprendimų. Reikia žinoti, kad artimiausia priedanga yra ne tik pažymėta žemėlapyje, bet ir pasiekiama. Reikia žinoti, kad pavojaus metu durys bus atrakintos. Reikia žinoti, kad administratoriai turi teisę veikti, o savivaldybė ir valstybė ne tik kontroliuoja, bet ir padeda.
Lietuvos Respublikiniai Būsto Rūmai yra pasirengę bendradarbiauti su savivaldybėmis, teikti duomenis, dalyvauti darbo grupėse ir padėti ieškoti praktiškų sprendimų. Tačiau šis klausimas turi būti sprendžiamas ne po kitos krizės, o dabar.
Priedangų sistema turi būti vertinama ne pagal tai, kiek objektų įtraukta į sąrašą, o pagal tai, ar žmogus realios grėsmės metu gali į jas patekti. Kol šio atsakymo neturime, negalime sakyti, kad sistema veikia.
