Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 30d. 08:01

Alvydas Nikžentaitis: Naujas geopolitinis aljansas – A.Ažubalis ir A.Lukašenka

Alvydas Nikžentaitis Dėl istorijos politikos reikalingumo ilgą laiką buvo daug diskutuojama. Dabartiniu metu šiuo klausimu daugelyje šalių prieita prie bendros nuomonės. Istorijos politika yra kiekvienos valstybės svarbi gyvenimo dalis. Istorijos politiką vykdo ir Lietuva.

Ji netgi labiau teisiškai reglamentuota nei daugelyje kitų pasaulio šalių. Ne tik už nacistinės ir sovietinės ideologijos ar šių diktatūrų simbolių platinimą galima susilaukti realių bausmių, tačiau ir už Lietuvos partizanų atminties pažeminimą. Didžioji dalis pasaulio valstybių taip nesielgia, o jose, kaip ir Lietuvoje, tęsiasi diskusija apie tai, kokia turi būti istorijos politika ir kokiems tikslams pasiekti ji yra naudojama.

Į šį klausimą prieš gerą dešimtmetį bene įtikinamiausią atsakymą pateikė belgų politologė Valery Rosoux. Išanalizavusi praeities naudojimą Prancūzijos santykiuose su Alžyru ir Vokietija ji pateikė tris skirtingus istorijos politikos modelius:

  1. 1) Praeitis naudojama konflikto dvišaliuose santykiuose pagilinimui;
  2. 2) Iškeliant pozityvius praeities santykių aspektus ir nutylint nepageidaujamus, siekiama tarpvalstybinių santykių klimato pagerinimo;
  3. 3) Praeitis priimama su jos teigiamais ir neigiamais aspektais ir būtent taip naudojama tarpvalstybiniuose santykiuose.

Būtent toks santykis su istorija buvo pasirinktas Prancūzijos ir Vokietijos santykiuose. Apie rezultatus šioje vietoje nereikia daug kalbėti. Lig šiol Vokietijos ir Prancūzijos pavyzdys pateikiamas kaip sektinas pavyzdys valstybėms, siekiančioms įveikti sunkų praeities palikimą ir kardinaliai pakeitusias dvišalius santykius.

1863 m. sukilimas – konfliktui aštrinti

Šį darbą atsiminiau perskaitęs Audronio Ažubalio, pretenduojančio tapti Lietuvos istorijos politikos tėvu, tekstą, kuriame jis kritikuoja Lietuvos vyriausybinės komisijos sprendimą dėl caro valdžios brutaliai nužudytų 1863 metų sukilimo dalyvių ir jų vadų įamžinimo (tekstas buvo paskelbtas delfi.lt – red. past.). Politikui užkliuvo, kad sukilėlių pavardės Rasų kapinėse esančioje koplyčioje bus rašomos trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir baltarusių.

Prisiminus belgų politologės pasiūlytą teorinį modelį yra akivaizdu, kad A.Ažubalis siekia naudoti 1863 metų sukilimo istoriją konfliktui su kaimynais aštrinti. Jis siūlo mums ignoruoti tą faktą, kad sukilime dalyvavo žmonės iš dabartinių Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos teritorijų bei faktą, jog šis įvykis svarbus lietuviams, lenkams ir bent daliai baltarusių visuomenės.

Toks poelgis neabejotinai išprovokuotų lietuvių ir lenkų nesutarimus. Priminsiu, kad 2017 metais panašus konfliktas kilo tarp lenkų ir baltarusių dėl paminklo Tadui Kosciuškai Šveicarijoje. Lenkų nepasitenkinimą sukėlė baltarusių sprendimas dėl lentelės ant paminklo, įvardijančios šį istorinį veikėją „Baltarusijos sūnumi“.

Lenkijos užsienio reikalų ministerija dėl šio užrašo paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma: „Lenkija mano, kad Tadeušas Kosciuška yra Lenkijos, kaip ir Lietuvos, Baltarusijos ir JAV didvyris, universalus žmonijos didvyris, o ne vien tik „Baltarusijos sūnus“ ar „Lenkijos generolas“. Pažymėtina, kad paminklo iniciatoriai – baltarusių draugija Šveicarijoje – atmetė lenkų pasiūlymą įamžinti šią istorinę asmenybę keliomis kalbomis. Galiausiai, po šveicarų pareigūnų įsikišimo, ant paminklo liko tik T.Kosciuškos vardas, pavardė bei jo gimimo ir mirties datos.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Archeologinių kasinėjimų metu Gedimino kalne aptikti radiniai
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Archeologinių kasinėjimų metu Gedimino kalne aptikti radiniai

Pagal A.Lukašenkos norus?

A.Ažubalis siūlo konfrontacijos kelią ne tik su lenkais, tačiau ir su dalimi baltarusių visuomenės. Jo pasiūlymas, beje, visiškai atitinka Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos norus. Baltarusijoje nuo praėjusių metų pabaigos vis garsiau kalbama apie sąjunginės valstybės su Rusija sukūrimą. Galbūt dėl to jis vėl aktyviai pasisako prieš platesnį baltarusių kalbos vartojimą ir pradėjo atvirą konfrontaciją su kultūrine opozicija, įsakęs sunaikinti pastatytus kryžius Kuropatuose, vietovėje netoli Minsko, kur palaidotos stalinistinių represijų aukos.

Akivaizdu, kad 1863 m. sukilimo siužetas, o ypač baltarusių nacionalinio didvyrio Konstantino Kalinausko, kovojusio prieš Rusijos režimą, atminimo įamžinimas jam šiuo metu tikrai nereikalingas. Taigi realiai A.Ažubalio protestai prieš sukilėlių pavardžių užrašymą baltarusių kalba sutampa su A.Lukašenkos norais, o lietuvius daro jo sąjungininkais prieš tautiškai nusiteikusią opoziciją, siekiančią ne tik baltarusių tautos sukūrimo, tačiau ir Baltarusijos valstybės išsaugojimo. Ar toks yra ir Lietuvos nacionalinis interesas, kurį tariamai gina šis Lietuvos politikas?

Tačiau galbūt aš per daug politizuoju istoriją, o ponas Ažubalis priima Lietuvos senąją istoriją tokią, kokia ji buvo, ir pasisako prieš jos falsifikavimą?

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Konstantinas Kalinauskas
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Konstantinas Kalinauskas

Manau, čia visiems priminsiu visiems gerai žinomus faktus apie LDK, dėl kurios atkūrimo ir kovojo XIX a. sukilėliai. Mūsų pirmoji valstybė ir jos visuomenė buvo daugiakalbė. Daugiakalbystė, net formaliai paskelbus 1697 metais lenkų kalbą didžiosios Kunigaikštystės valstybine kalba, išliko per visą jos egzistavimo laikotarpį. Šį faktą visuotinai pripažįsta ne tik amžininkai, bet ir Lietuvos istorikai ir literatūrologai.

Daugiakalbystė – LDK stiprybė

Galima pažymėti, kad maždaug nuo XX a. 8-9 dešimtmečio pabaigos tokių nusipelniusių mokslininkų kaip Edvardo Gudavičiaus, Ingės Lukšaitės, Eugenijos Ulčinaitės pastangomis galutinai pasikeitė ir samprata, kas yra senoji lietuvių literatūra. Nuo to laiko jai priskiriami kūriniai parašyti ne tik lietuvių, tačiau ir lenkų, rusėnų, lotynų kalbomis, sukurti LDK teritorijoje.

Daugiakalbystė nebuvo Lietuvos valstybės silpnumo požymis. Kaip pažymima puikiame, tačiau vis dar mažai visuomenėje žinomame Genutės Kirkienės tyrime, kitų LDK etnosų kelias į valstybės politinį elitą ėjo per tikėjimą. Stačiatikiai neturėjo jokių šansų įsitvirtinti valstybėje, jeigu jie nepriimdavo katalikų arba unitų tikėjimo. Tai davė puikius vaisius. Nekalbėdami lietuviškai, rusėnai ar net lietuvių politiškai asimiliuoti lenkų atstovai tapatybės prasme tapo lietuviais ir gynė LDK valstybingumą. To pavyzdžiu gali būti Melniko taikos 1514 metai preambulė. Ją pasirašė išimtinai iš rusėnų kilę LDK žmonės, tačiau, kas jie, buvo aiškiai pasakyta pirmaisiais sutarties žodžiais: „Mes Lietuviai“.

Būtent liberali kalbos politika lėmė, kad ir lietuvių kadaise okupuotų teritorijų palikuonys šiandien kalba labai palankiai apie šį laikotarpį. Galbūt mums nereikėtų piktintis baltarusių bandymais savintis Lietuvos istoriją, o veikiau didžiuotis. LDK buvo, matyt, tikrai puiki valstybė, jeigu šiandien okupuotų žemių atstovai, tvirtina, kad tai buvo jų valstybė. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, galima LDK pavadinti tėvynių Europa, t.y. toks Europos Sąjungos prototipas, už kurį pasisako dabar kiek konservatyviau mąstantys politikai ir intelektualai.

LDK laikotarpis visų pirma Vilniuje paliko ryškius ženklus. Emociškai su Vilniumi tapatinasi ne tik lietuviai ir lenkai, tačiau baltarusiai bei žydai. Mieste yra istoriškai susiformavę nemažai tai menančių atminties vietų. Viena iš jų – Rasų kapinės, kuriose ir ketinama palaidoti sukilėlius. Užrašai ant paminklų šiose kapinėse savo daugiakalbiškumu, jų svarba lietuviams, lenkams ir baltarusiams gerai atskleidžia jau dalinai prarastos LDK civilizacijos dvasią. Jos nevalia toliau naikinti.

Užrašai ant paminklų šiose kapinėse daugiakalbiškumu, svarba lietuviams, lenkams ir baltarusiams gerai atskleidžia jau dalinai prarastos LDK civilizacijos dvasią.

Pasaulyje tokių miestų kaip Vilnius yra vienetai. Lietuvių pareiga šiandien išsaugoti tokį miesto unikalumą. Paskutinis vyriausybinės komisijos sprendimas dėl sukilėlių atminimo įamžinimo formos taip ir daro. Dėl to laikau jį istoriškai pagrįstu.

Ir dar pora žodžių apie siūlomą Lietuvos istorijos politiką. Pone Ažubali, Jūsų siūloma kaina už valstybės orumą man atrodo per didelė. Tarpukario laikotarpis, kada lietuviai ir lenkai, nesugebėdami susitarti dėl Vilniaus, nesukūrė regiono valstybių koalicijos, galinčios atsispirti naciams ir sovietams, privedė prie valstybių žlugimo. Praeities klaidos, atrodo, turėjo visus įtikinti, kad vertybėmis grindžiami geri santykiai su kaimynais yra geriau nei nuolatiniai konfliktai. Aš noriu gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje, gerai sutariančioje su kaimynais ir gerbiančioje istorijos paveldą ir tradicijas. O Jūsų siūlomas istorijos politikos modelis, kaip man atrodo, kenkia Lietuvos nacionaliniams interesams ir yra man yra nepriimtinas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:19
00:31
01:03

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min