Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 18d. 17:07

Andrius Navickas: Nustojame būti po-traumine Bažnyčia

Andrius Navickas Lietuvoje įvyko tikras rinkimų maratonas. Jis buvo svarbus ir netikėtu aspektu – kilo diskusijos apie Bažnyčios ir politikos santykį. Nemaža visuomenės dalis nustebo, išvydę, kad į politinę agitaciją įsijungė ir dvasininkai. Kita vertus, išgirdome ir priešingą poziciją, kad esą šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje norima užčiaupti Bažnyčią ir bet kokį kalbėjimą apie vertybes. Pagaliau, Lietuvos katalikų bendruomenė akivaizdžiai pasidalino į dvi emocingai tarpusavyje besiginčijančias stovyklas. Ar dabartinę situaciją galima vadinti sudėtinga Bažnyčios krize?

Jei prisiminsime pirminę žodžio „krizė“ prasmę – išbandymas – galima sakyti, kad mes, Lietuvos katalikai, susidūrėme su krize ir ją turėtume vertinti kaip Dievo dovaną. Mes pamažu nustojame būti po-traumine tikinčiųjų bendruomene, kurios tvirtybė yra sutelktumas, vieningumas, kuri yra įpratusi gintis ir žino, kad ji privalo išlikti priešiškai nusiteikusioje aplinkoje. Sovietinės ateizacijos sąlygomis mes negalėjome nesiginti ir įpratome, kad drąsa yra pasipriešinimas viskam, kas suabejoja religinio gyvenimo pamatu. Tačiau situacija radikaliai keitėsi ir mums reikėjo mokytis kito buvimo pasaulyje būdo.

Viską apsunkino tai, kad šiuolaikinė liberalioji demokratija yra apaugusi storu vartotojiškumo kerpių sluoksniu ir gali atrodyti, kad situacija, lyginant su sovietmečiu, iš esmės nepasikeitė. Realūs nuopelnai dėl sovietmečiu parodytos drąsos nevirsta realiu autoritetu su naujais iššūkiais susiduriančioms kartoms.

Dar vienas dalykas – sovietmečiu bendruomeniškumas buvo deformuotas į kolektyvizmą, o Bažnyčiai, kaip institucijai, valdžia buvo paskelbusi tikrą karą. Visa tai labai trukdo mums pereiti nuo „institucinės“ prie „bendruomeninės“ nuostatos. Elementarus pavyzdys – kai viešai pasakomas žodis „Bažnyčios pozicija“, dažniausiai pagalvojame apie vyskupus ar popiežių, kai sakome, kad „Bažnyčia ir vėl puolama“, paprastai tai reiškia kunigo ar vyskupo viešą kritiką.

Tipiškas potrauminės situacijos simbolis buvo situacija, kai devyniasdešimt nuošimčių Lietuvos žmonių vadina save katalikais, bet daugiau nei pusė netiki Jėzumi Kristumi. Kodėl jie vadina save katalikais? Nes tai patogus savęs identifikavimas, panašiai, kaip sovietmečiu, buvo patogu sakyti: „tikiu mokslu, o ne Dievu.“ Pokomunistinei Bažnyčiai tenka gyvuoti „klampioje“ situacijoje, kai krikščioniškos vertybės dažniausiai yra tapatinamos su „teisingu“ kalbėjimu. Įsitvirtina „teorinio krikščionio“ modelis, kai Bažnyčia pradedama sieti su tam tikra „gyvenimo estetika“: bažnytinė santuoka iškilmingesnė, kaip ir krikštas, be to dar yra graži Pirmosios komunijos šventė ir kažkaip įprasta į laidotuves pasikviesti kunigą.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad nėra visuomenės dalies, kuri puoselėja egzistencinį, o ne estetinį, kultūrinį santykį su tikėjimu. Dar daugiau, turiu pagrindą manyti, kad ta dalis vis didėja. Todėl tikrai nemanau, kad mūsų visuomenė praranda krikščionišką tapatybę. Veikiau galima sakyti, kad Bažnyčia kaip institucija yra inertiška, veikiama patirtų traumų ir didėjančią vidinę įvairovę priima kaip pavojų.

Noriu pabrėžti, kad nuo pat pirmų dienų Bažnyčia buvo kvapą gniaužiantis nuotykis, o ne išbaigti atsakymai į visus gyvenimo klausimus. Naujajame Testamente skaitome, kaip Jeruzalėje apaštalai karštai ginčijasi. Beje, būtent pasaulietiniai valdovai visais laikais labiausiai bijojo vidinės Bažnyčios įvairovės ir siekė brėžti griežtą ribą tarp ortodoksijos ir erezijos. Tačiau niekada istorijoje Bažnyčia nepriminė Sovietų Sąjungą valdžiusios komunistų partijos, kur nebuvo vietos nuomonių įvairovei. Deja, pokomunistiniu laikotarpiu Lietuvos Bažnyčioje buvo aiškiai jaučiamas noras pridengti vidinius skirtumus, o „proginiai katalikai“ netgi priminė SSKP narius: moralizuojančius, smerkiančius kitokius, įsijautusius į „teisuolių“ poziciją.

Nemanau, kad skirtumai tarp skirtingai akcentus dėliojančių katalikų Lietuvoje atsirado vien per rinkimų maratoną.

Nemanau, kad skirtumai tarp skirtingai akcentus dėliojančių katalikų Lietuvoje atsirado vien per rinkimų maratoną. Jau anksčiau galima buvo įžvelgti skirtumus tarp „Naujojo Židinio“, Bernardinai.lt, „Mažosios studijos“ ir Propatria.lt, „Artumos“, „Marijos radijo“ skaitytojų ir klausytojų. Rinkimų metu paaiškėjo, kad katalikų bendruomenė Lietuvoje skirtingai supranta, ką reiškia dabartinėje situacijoje siekti bendrojo gėrio? Dalis katalikų tvirtina, kad pirmiausia turime apginti Lietuvą nuo kitoniškumo iššūkio, stiprinti tautinę tapatybę ir bandyti įtvirtinti tai, kas įvardijama „tradiciniu katalikišku gyvenimo būdu“. Kita dalis labiau akcentuoja laisvės ir kūrybos svarbą, tvirtina, kad įvairovė yra dovana, o ne prakeiksmas, ir tvirtina, kad neturime bijoti gyventi pasaulietinėje visuomenėje, kurioje turime visas galimybes būti tikėjimo liudytojais.

Noriu atkreipti dėmesį, kad šiandien gana ryški perskyra jaučiama ir Visuotinėje Bažnyčioje. Ji geriausiai atsiskleidė, ieškant atsakymų, kaip galėjo nutikti, kad į Bažnyčią įsimetė toks kraupus pedofilijos reiškinys? Popiežius Pranciškus tvirtina, kad didžiausia atsakomybė tenka mūsų klerikalizmui, teisuoliškumui, įsijautimui, kad mes, tikintieji, esame geresni už kitus. Pasak popiežiaus, mes nesugebame priimti savo silpnumo ir to, kad ne už nuopelnus esame Viešpaties Gailestingumu išgelbėjami, ir todėl pasiduodame pavojingai galios traukai.

Tačiau toks popiežiaus Pranciškaus aiškinimas sulaukė daug kritikos. Buvo pasiūlyta alternatyvi nuomonė, kad visa kaltė tenka tam, jog pernelyg lengvai elgėmės su Bažnyčios mokymu, nuolaidžiavome palaidam lytiškumui ir to padarinys – homoseksualumo potraukis ir su juo esą susijęs pedofilijos reiškinys.

Dabar pabandykime perkelti popiežiaus ir alternatyvią interpretacijas į Lietuvos politinį gyvenimą ir pamatysime, kad jos tiesiogiai atitinka tuos ginčus, kurie garsiai skambėjo rinkimų maratono metu. Sutinku, kad seniau Lietuvoje katalikai tiek aistringai viešai nesiginčijo dėl to, ką reiškia sekti Kristumi šiandien? Tačiau ar tai blogai? Mano galva, labai svarbu, jog pagaliau garsiai pradėta kalbėti apie tai, apie ką jau kuris laikas šnabždėta tyliai.

Esu įsitikinęs, kad mūsų pačių puikybė šiandien kelia didesnę grėsmę mums nei menama musulmonų invazija, savo kultūrines tradicijas atsivežantys imigrantai ar kritiškai į Bažnyčią žvelgiantys žmonės.

Tikrai nesu neutralus ir vidinėje Bažnyčios diskusijoje užimu aiškią poziciją. Esu įsitikinęs, kad mūsų pačių puikybė šiandien kelia didesnę grėsmę mums nei menama musulmonų invazija, savo kultūrines tradicijas atsivežantys imigrantai ar kritiškai į Bažnyčia žvelgiantys žmonės. Mes šiandien turime siekti ne susigrąžinti esą prarastą galią, bet kūrybiškai atrasti būdus liudyti gerąją Naujieną būtent tokioje aplinkoje.

Vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai katalikams derėtų geriau vienas už kitą pasimelsti, nei vienas kitą keikti ar bandyti perauklėti. Noriu tikėti, kad ne pykčiui, susiskaldymui, bet mokymuisi būti kartu priklauso paskutinis žodis. Todėl ir nebijau dabartinės krizės, bet netgi ja džiaugiuosi.

Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min