15min be reklamos
2022 11 30, 15:26

Angelė Jakavonytė: Kodėl Vilniuje svarbu turėti A.Ramanausko-Vanago ir J.Žemaičio-Vytauto gatves

Vakar minėjome vieno iškiliausių visos Lietuvos partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago 65-ąsias žūties metines.
Angelė Jakavonytė
Angelė Jakavonytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jis rašė: ,,Čia net neįmanoma būtų kad ir trumpai aprašyti tuos šlykščius ir nepaprastai žiaurus kankinimus, kuriuos teko lietuvių tautos sūnums ir dukroms iškentėti kalėjimuose ir per tardymus. Kai ateis laikas, visa tai galės paliudyti tie, kurie patys tas kančias patyrė. Bet ne apie viską bus jau kam ir pasakyti, nes daugelis lietuvių buvo kankinami iki mirties“.

Ši ištrauka iš partizano, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos deklaracijos signataro, jau dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, pripažinto okupuotos Lietuvos vadovu, Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų leidinio ,,Daugel krito sūnų...Partizanų gretose‘‘.

Tai buvo rašoma gal net nenumanant, jog po kelerių metų pačiam reikės išgyventi nesuvokiamą tardytojų sadizmą už besąlygišką pasirinkimą nepasiduoti ir kovoti dėl mūsų okupuotos valstybės. Po vienuolikos metų atkaklios pasipriešinimo kovos 1956 m. spalio 12 d. KGB su išdavikų pagalba sugebėjo jį atrasti ir suimti Kaune, iš kur bene iškart buvo išvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą.

Džiaugiuosi, nes pieš keletą dienų labai prasmingai jo atminimas įamžintas Merkinėje, kurios miškuose šis bebaimis kovotojas pradėjo savo partizaninį kelią. Merkinėje atidarytas Adolfo Ramanausko-Vanago skveras ir atidengtas paminklas.

Todėl minint jo žūties metines vėl labai gera proga priminti ir siekti, jog šio garbingo partizanų kovos vado atminimas būtų įamžintas ir Vilniuje, pavadinant jo vardu vieną iš gatvių. Juk būtent sostinėje veikusiose sovietinėse represinėse struktūrose, po arešto, jis buvo baisiausiais, sadistiniais būdais kankintas ir sužalotas, 1957 m. nuteistas mirties bausme ir po žiaurių kankinimų, atlikus egzekuciją, kūnas slapčia užkastas Antakalnio Našlaičių kapinėse, Vilniuje.

O palaikų likučių suradimo ir identifikavimo 2018 metais A.Ramanauskas – Vanagas palaidotas taip pat Vilniuje, Antakalnio kapinių Valstybės vadovų panteone. Vanagas palaidotas kaip mūsų Prezidentas, jis 2018 m. LR Seimo buvo pripažintas okupuotos Lietuvos valstybės vadovu. Kiek anksčiau, 1997 m. gruodžio 22 d., jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu A.Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (po mirties), o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (po mirties).

Taip pat ypatingai svarbus ir visos Lietuvos partizanų vado J.Žemaičio-Vytauto indėlis Laisvės kovoje. Partizanų vadas 1953 m. gegužės 30 d. buvo suimtas gyvas, išdavus jo bunkerį, nors buvo negailestingai kankinamas, tačiau savo idealų ir kovos bendražygių nė vieno neišdavė. „Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus...

Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus“. Tokiais žodžiais kovojančios Lietuvos prezidentas, partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas 1954 m. birželio 7 d. sovietų Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo parengiamojo teismo posėdyje, vykusiame Vilniuje, baigė savo net devynis metus trukusią kovą su okupantais. 1954 m. lapkričio 26 d.

J.Žemaitis sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Kapas, deja, nežinomas. Dar 2009 m. kovo 12 d. LR Seimas priėmė deklaraciją, kuria pripažino, kad nuo 1949-02-16 iki 1954-11-26 Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas. LR Prezidento 1997 m. vasario 14 d. dekretu J.Žemaitis-

Vytautas apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties), 1998 m. sausio 28 d. dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties).

Pažymėtina, kad dėl gatvių pavadinimo partizanų vadų vardais į Vilniaus miesto merą ir Vilniaus savivaldybės istorinės atminties komisiją kreipiausi ne kartą dar būdama Vilniaus miesto tarybos narė, tačiau kol kas į mano siūlymą nebuvo atsižvelgta. Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė, jog A.Ramanausko-Vanago vardu būtų pavadintas tik atokus Žirmūnuose šalia Ulonų gatvės esantis skveras. Deja, jis yra tikrai sunkiai randamoje, mažai matomoje vietoje. Tad kyla klausimas, ar toks įamžinimas yra pakankamas valstybės vadovui? O kaip su partizanų vadu Jonu Žemaičiu-Vytautu?

Manau, kad šis valstybės vadovu taip pat pripažintas išskirtinis asmuo, patyręs žiauriausius įmanomus okupantų budelių fizinius kankinimus, paaukojęs savo gyvybę dėl visų mūsų laisvės, savo kova ir krauju nusipelnė, kad jo vardu sostinėje būtų pavadinta gatvė.

2023-aisiais švęsime Vilniaus 700 metų jubiliejų. Manau, labai prasmingu jubiliejinius metus žyminčiu akcentu būtų mūsų iki nepriklausomybės atkūrimo buvusių valstybės vadovų – tiek Adolfo Ramanausko-Vanago, tiek ir Jono Žemaičio-Vytauto, garbingo atminimo įprasminimas, pavadinant jų vardais tam išrinktas Vilniaus gatves. Tai būtų simbolinis, tačiau tautos atminčiai labai svarbus mūsų valstybės vadovų, o ypač paaukojusių gyvybes už Lietuvos laisvę, pagerbimas.

Lietuvos faktinių vadovų J.Žemaičio-Vytauto ir A.Ramausko-Vanago atminimas privalo būti įamžintas tam priderančiose miesto vietose, o ne nuošaliuose kvartaluose. Siūlau Adolfo Ramanausko-Vanago ir Jono Žemaičio-Vytauto vardus suteikti toms Vilniaus gatvėms, kurios būtų arčiau miesto centro.

Manau, kad šių Lietuvos valstybės faktinių vadovų ir didvyrių vardų suteikimas Vilniaus gatvėms būtų viena iš tikrai tinkamų šių žmonių vykdytos bekompromisinės laisvės kovos ir laikysenos, nuopelnų ir reikšmingos mūsų valstybei, tautai dar visai nesenos atminties įprasminimo formų.

Į gatvės pavadinimo suteikimą reikia žiūrėti kaip į laisvės gynėjų ir svarbių Lietuvai asmenų veiklos žinojimo puoselėjimą ir nuolatinį priminimą apie jų valstybiškai toliaregiškus poelgius ir kovą, mūsų valstybingumo istorijos spragų užpildymą bei kiekvieno bendrapiliečio valstybinės savigarbos suvokimą ir jos didinimą. Siūlomas įamžinimas taptų ir sostinės Vilniaus prasminga padėka bei įvertinimu visiems – tiek laisvės kovų dalyviams, tiek ir jų artimiesiems.

Žiaurius kankinimus patyrę J.Žemaitis-Vytautas ir A.Ramanauskas-Vanagas buvo nužudyti, bet iki paskutinės minutės tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Partizaninės pasipriešinimo prieš sovietų okupantus kovos padėjo pamatus būsimiems įvykiams – 1990 m. Kovo 11-ajai ir 1991 m. Sausio 13-ajai.

Dėl tokių kaip šie žmonių apsisprendimo, veikimo ir jų pasiaukojimo mes šiandien turime savo valstybę. Tai suvokti ir apmąstyti reikia nuolatos, tad sostinės judrių gatvių vardai kasdien kiekvienam tyliai primintų šiuos garbingus mūsų tautos didvyrius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min