Didieji politikos mohikanai – Algirdas Mykolas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis. Jų kandidatavimas – tai kvietimas balsuoti už praeitį. Jų rinkimų šūkis galėtų būti: aš geras, nes mano laikais, kaip pamenate, buvo geriau (sočiau, dvasingiau ir etc.). Čia pat ir Kazimiera Prunskienė – mielieji, aš juk buvau jūsų Gintarinė Ledi, neleiskite man pražūti.
Arūnas Valinskas – tai balsavimas už ateitį. Kokią? Kieno? Žinoma, paties A.Valinsko, negi Lietuvos? Juk Arūnas nuo pat gimimo norėjo būti prezidentas. Kol kas jis „vienas iš trijų“, bet tai – tik tarpinis laiptelis. Balsuokite, kad AŠ, „vienas iš trijų“, užlipčiau dar aukščiau ir būčiau „pats pačiausias“, o mano žmona Inga – irgi „pati pačiausia“ – pati didžiausia prezidentienė visoje Europoje. Filmuok, Šarai.
Valentinas Mazuronis. Nušalintojo prezidento ištikimas bendražygis, einantis į rinkimus todėl, kad to negali padaryti jo vadas. Taigi – numeris antras. Balsuotume už ateitį – Numeris 2 tampa Numeriu 1 – už V.Mazuronio asmeninę sėkmę.
O kokią istoriją šiuo metu labiausiai nori išgirsti Lietuvos rinkėjas? Švento Jurgio istoriją, kokią gi dar. Sutemos apgaubė šalį. Siautėja devyngalvis valdžios slibinas, spjaudosi nuodais, stekena šalį. Bet jau greitai, oi greitai atjos jaunikaitis ant žirgo ir nukapos visas devyngalvio slibino galvas. Ir baigsis naktis karalystėje, ir nušvis saulė. Tos istorijos ir tos laimingos pabaigos Lietuvos rinkėjas laukė ne vienus metus, mesdamasis nuo Rolando Pakso prie Viktoro Uspaskicho, net (kai neliko pasirinkimo) rinkdamas ne tokį karžygišką A.Valinską. Bet iki šiol visus mūsų rinktus karžygius devyngalvis slibinas suvirškindavo nė nekramtydamas.
Dabar bus kitaip. Nes atjoja ne karžygys, o karžygė – moteris su juodu karatė diržu. Iš toli – kaip ir turi būti pasakoje. Graži, stipri, protinga, žiūrinti į slibiną su panieka – viskas kaip pasakoje. Kūno kalba iškalbingesnė už bet ką: net trumpučiai TV reportažai akivaizdžiai parodė, kad premjerai, ministrai, net senasis prezidentas jaučia karžygės pranašumą, virpėte virpa prieš ją, vos ne ant kelių klumpa. Nėra jai lygių. Vienas, du, trys, penki reportažai – ir rinkėjas gavo visus reikalingus signalus atpažinti tikrąjį išsiilgtosios pasakos herojų.
Jei nebūtų buvę Dalios Grybauskaitės, būtume turėję ją sugalvoti, nes svarbiausioji – karžygio-švento Jurgio-Gelbėtojo niša šiuose rinkimuose buvo palikta visiškai tuščia.
Mes ją pasirinkome greitai ir galutinai, kaip moteris, kuri anot mokslininkų, pasirenka vyrą per 45 sekundes. Nesvarbu, kad mes apie D.Grybauskaitę nežinome beveik nieko: nei jos biografijos (ji 6 metus buvo Leningrado kailių fabriko ROTFRONT darbininkė, partinėje mokykloje dėstė politekonomiją), nei apie pažiūras, nei apie komandą, nei apie tą, ką ji nuveikė dėl Lietuvos Europos Sąjungoje ar ką žada nuveikti tapusi prezidente. Mes ir nenorime nieko žinoti: mums papils faktų ir spėlionių, kad ohoho, sako, net Bažnyčia žada įsijungti į kandidatės asmeninio gyvenimo nagrinėjimą. Vėlu, broliai, mes jau pasirinkome. Jokie racionalūs argumentai nesuveiks: nes pasaka prasidėjo. Visi racionalūs argumentai bus vertinami kaip slibino spjaudymasis. Mes jau girdime, kaip ataidi iš toli žirgo kanopos, kaip žvanga kalavijas.
Yra tokia labai romantiška eiliuota Balio Sruogos drama – „Apyaušrio dalia“. Naujoji kandidatė į Lietuvos prezidentus rinkėjų akyse jau tapo Apyaušrio Dalia. Nesvarbu, kad sutemos dar tik leidžiasi virš mūsų. Kad dar tik ateina tikroji ekonominė naktis. Pasaka stipresnė.
