Kiek papildysiu Vladimirą, kuris nepelnytai įvardijo tik vienus iš ideologinio fronto karių, liejančių sūrų prakaitą kovoje prieš paranormalumą bei paleistuvystę – talibus. Nepelnytai nuskriausti kiti, kuriuos paminėsiu žemiau.
Prezidentas Valdas Adamkus atliko vieną iš tų nedaugelio pastarųjų metų veiksmų, kuriems sunku paprieštarauti – vetavo šį parlamento „rūpintojėlių“ šedevrą. „Valstybės vadovas atkreipia dėmesį, kad kriterijai, kuriais remiantis viešoji informacija yra laikoma darančia neigiamą poveikį, yra suformuluoti abstrakčiai ir neaiškiai, todėl iš esmės beveik visa viešoji informacija gali būti pripažinta daranti neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi (pvz., sukelianti baimę ar siaubą, paniekinanti šeimos vertybes, skatinanti fizinio pasyvumo įpročius ir kt.)“, – rašoma motyvacijoje.
Iš pradžių aš, kiek supaprastindamas reikalą, tik norėčiau pasiteirauti – ar galima bus vaikui leisti žiūrėti „Harį Poterį“, „Pelenę“, „Žiedų valdovą“, „Batuotą katiną“, „Alavinį kareivėlį“, „Mikę Pūkuotuką“ ir mokslinę ar nemokslinę fantastiką?
Nežinau, kaip dėl Talibano dvasios, bet, bolševikų vado Vladimiro Lenino nuomone, fantastika, ir apskritai beletristika, taip pat buvo kenksminga, nes atitraukdavo dėmesį nuo švento visuotinio tikslo – pasaulinės proletariato revoliucijos. Tiesa, pasakas bolševikai irgi kūrė. Apie Ereliuką, berniuką Kibaldžiuką ir net Raudonkepuraitę. Tik jai turėjo padėti pionierius Petia Ivanovas. Ir fantastiką kūrė, kurioje veikė, pavyzdžiui, pionierė ir pirmūnė (kaip ir Iljičius neva buvo) Alisa Selezniova. Gal ir lietuvių cenzoriai panorės pademonstruoti kūrybiškumą. Įdomu – kas turėtų padėti Mikei Pūkuotukui, kai jis paklius į bėdą, šalia Knysliuko? Jaunųjų konservatorių lygos aktyvistas, skautas, bažnyčios klapčiukas ar basasis vienuolis?
Tiesa, Lietuva šitame idiotiškame cenzūros siekyje yra ne vieniša. Demokratijos lopšys – Didžioji Britanija – irgi uždraudė (gal jau nebedraudžia?) pasaką apie tris paršiukus, nes tai esą gali įžeisti kiaulienos nevalgančius musulmonus. Tikslai ir vėl kilnūs – apsaugoti visuomenę nuo įžeidimų, tikslo pametimo, visokios ten dezorientacijos. O ką daryti, jei transliacijos iš Seimo posėdžių neretai atrodo taip, kad imi ir suabejoji vykstančių dalykų realumu? Naktimis reformuoti mokesčius – normalu ar paranormalu? Klijuoti lipdukus, draudžiančius filmuoti tualetuose, o paskui juos nulupti – neverta mokslininko komentaro? Bent jau psichologo, kuris pakomentuotų persekiojimo maniją, – tikrai. Prezidentas, pasirašantis įstatymą (pvz., dėl LEO LT, kuris jam nepatinka, ir iškart dėl to parodomai „pravirkstantis“ – taip pat vertas kompetentingų "mokslo gumbų" simpoziumo.
Yra žinoma, kad su paranormalumu buvo kovojama ir ligi šiol. Buvusių bendradarbių teigimu, be atskiro įstatymo tatai darė tokia buvusi Valstybės saugumo departamento pažiba kaip Ričardas Rupkus. Persona, garsi dėl ištisų padalinių, kuriems vadovavo, sužlugdymo, aplenkė Seimą įžvalgumu. Dar prieš išlydimas į karininkišką pensiją, šis ponas esą išsiuntinėjo kolegoms į teritorinius padalinius aplinkraštį, kuriame ragino vykdyti egzorcistų stebėjimą. Daugelio manymu, šėtono išvarytojus jis supainiojo su ekstrasensais, tačiau pati kryptis - teisinga. Nėr čia ko nemoksliškai elgtis. Kiek ten ko pavyko ar nepavyko susekti - valstybės paslaptis. Nuo dabar toks entuziazmas nebeturės būti įslaptintas – bus galima darbuotis viešai.
Argumentai, kaip minėjau, visada kilnūs. Ir talibų, ir Irano mulų, ir bolševikų, ir politiškai korektiškų tolerastų, kuriems suporuoti princas ir princesė simbolizuoja gėjų ideologinę priespaudą, o galvų drakonui nukapojimas –smurto propagandą. Daug, ponai, pasaulyje smurto, aistros, konfliktų ir paties gyvenimo. Jį uždraudus, žalingas poveikis išnyktų savaime ir visiems laikams. Tai būtų kur kas efektyviau nei draustinų televizijos laidų ir knygų sąrašai.
