Toks sprendimas buvo nuoseklus ir dėsningas. Viena vertus, kandžiai politologų pravardžiuojama „Valinsko vardo judėjimu“ TPP yra visiškame ideologiniame vakuume, o nuosaikaus liberalizmo etiketės jai atrodo visai viliojančios. Kita vertus, liberalcentristams dėl paskui jų lyderį Artūrą Zuoką ir jo komandą besivelkančio korupcinio šleifo nėra taip lengva rasti kompanionų politinėse kovose.
Tad šių darinių suartėjimas Seime yra logiškas, šių partijų susijungimas ateityje būtų natūrali jo tąsa. Tai taps realia galimybe, jei „Valinsko vardo judėjimas“ negaus apčiuopiamos rinkėjų paramos per rinkimus į Europos Parlamentą (EP). Sunkiai įsivaizduojama, kad ateityje Arūnas Valinskas pasitenkintų politine vegetacija, vadovavimu marginalinei grupuotei. Juk aukoti praktiškai nėra ką: nei ypatingų struktūrų, nei daug narių, nei kažin kokios ideologijos ši partija neturi. Be to, pakanka prisiminti A.Valinsko draugelio Arūno Burkšo istoriją, kai šis nematė jokių problemų ir (viešai tai deklaravo) pereiti iš liberalcentristų pas „prisikėliečius“.
Netrukus naujoji frakcija (būtent frakcija, nes yra gana ryškūs frakcionavimosi požymiai) nusiuntė signalą Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD). Interpeliacijos finansų ministrui Algirdui Šemetai metu „prisikėliečių“ ir liberalcentristų balsai „perėjo“ į opozicijos pusę ir Seimas nusprendė nepritarti A.Šemetos atsakymams. Todėl ministro likimas buvo pakibęs ant plauko ir buvo sprendžiamas slaptu balsavimu, kuriame už ministrą jau vis dėlto balsavo ir „maištininkai“.
Premjeras Andrius Kubilius tokius koalicijos partnerių veiksmus pavadino pasižaidimais. Analitikai – valdančiosios koalicijos aižėjimu. Net buvo kalbama, kad Lietuvą valdo mažumos Vyriausybė. Kiek pagrįstos pastarosios nuomonės? Akivaizdu, kad artėjant rinkimams į EP „prisikėliečiai“ ir liberalcentristai turi parodyti savo galimam elektoratui, kad jie nėra konservatorių satelitai – jie rimti scenos žaidėjai, su kuriais skaitosi A.Kubilius. Kartu galima paspausti premjerą bandant išgauti kuo daugiau naudos savo atstovaujamoms interesų grupėms.
Čia reikėtų stabtelėti. Suabejokime, kad šios dvi frakcijos dar yra kokiems nors „žygdarbiams“ pajėgios. Juk su 28 balsais daug Seime nenuveiksi. Mestis į socialdemokratų glėbį? Tačiau tai reikštų tam tikrą politinės savižudybės formą, ne daugiau. Socialdemokratų frakcija neatrodo gyvybinga ir optimistiškai nusiteikusi, o ir kaip parodė prezidento rinkimai, net ir Gedimino Kirkilo šešėlį bandžiusiam nuo savęs nubaidyti naujam socdemų lyderiui tauta kol kas didelių sentimentų nejaučia.
Pasitelkus visą parlamentinę matematiką ir tik izoliavus TS-LKD bei sukūrus politinę eklektiką įmanoma kažkokia koalicija. Tačiau tokia mišraine paspringtų bet kuri koalicija.
Be to, TS-LKD „maišto laive“ atveju turi atsarginį variantą – tai „Tvarkos ir teisingumo“ frakcija. Rolandui Paksui išsikrausčius į Briuselį, „tvarkiečiams“ atkris būtinybė sukti nudilusią plokštelę su graudžiais verksmais apie R.Pakso nelaimingą prezidentavimą. „Tvarkiečių“ programinės nuostatos artimesnės TS-LKD ir naujajai prezidentei nei, pavyzdžiui, liberalcentristams. V.Mazuroniui būtų pats laikas figūruoti kokiame nors reikšmingame poste, o kad tradicinės peštynės Vilniaus taryboje nieko nereiškia, liudija dabartinė konservatorių-krikdemų koalicija su „zuokininkais“.
Tad kalbos apie valdančiosios koalicijos mirtį aiškiai perdėtos – tai gerai supranta ir išrinktoji prezidentė, pareiškusi, kad alternatyvos A.Kubiliui nematanti. Todėl smulkių intrigėlių, „paklodės tampymo“ į skirtingas puses neišvengsime. Kokia politika be to?
