Metai jau baigiasi, Lietuvos vardo tūkstantmetis vienaip ar kitaip paminėtas, pasauliui šiokia tokia žinutė nusiųsta. O štai kitais metais bent jau Kultūros ministerijos laukia tikrai didelis galvos skausmas – Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejus. Aiškios koncepcijos, kaip ir su kuo švęsime 2010 metais, taip pat nesimato. Tad mąstyti apie kažkokius tolimus 2011 metų jubiliejus politikams rodosi netgi įžūloka.
Ryškios sukaktys
Lietuvai 2011 metai svarbūs, mat jie pažymėti keturių 100-mečių: kai mirė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, įsteigta Ateitininkų organizacija, gimė Czeslawas Miloszas, pagaliau, kai Rusija neteko Piotro Stolypino. Beje, M.K.Čiurlionio ir Cz.Miloszo sukaktys įtrauktos į UNESCO minimų datų sąrašą. M.K.Čiurlionį Lietuvos inteligentai, kad ir kaip trūks pinigų, vis tiek paminės, ateitininkai patys susitvarkys, Cz.Miloszą prisiminti jau ir dabar geranoriškai padeda lenkai, o ką darysime su P.Stolypino sukaktimi? Ką Lietuvos kultūrinio paveldo strategai nuveiks dėl P.Stolypino buvimo mūsų krašte konkrečių ženklų? Lauks, kol jie galutinai sunyks?
Ar prastesni už turkus
Suprantu skeptikų nepajudinamą mintukę, kad didysis Rusijos patriotas P.Stolypinas, nors ir daug metų gyveno Lietuvoje, mums nieko nedavė, su mūsų kultūra neturi nieko bendro. Juolab laikėsi griežtos linijos prieš bet kokį Rusijos imperijos tautų sąjūdį bei revoliucionierius. Prisiminkime iš sovietinės epochos įkaltą stereotipą, kad žemės reformos sumanytojas buvo baisus reakcionierius.
Ką rodo kitų tautų patirtys, atsidūrus panašioje situacijoje? Prisiminkite, ką lietuvių pamėgtoje Turkijoje turistams pristato ekskursijų gidai. Gamtą ir antikos bei krikščionybės kultūrinį paveldą. Istambule jūs nesunkiai pateksite į buvusį Šv. Sofijos soborą, Heraklione (Pamukalėje), Myre, Faselyje pamatysite antikinius amfiteatrus, Efese – antikinio miesto gerai išlikusius pamatus. Taip pat nukaksite į netoliese ant kalno esančią koplytėlę, iš kurios pagal krikščioniškąją tradiciją į dangų paimta Švenčiausioji Mergelė Marija. Ką už tokį tolerantišką požiūrį turkai gavo ir tebegauna iš europiečių? Banaliai paprasta – pagarbą bei turistų srautus.
Arba meskime žvilgsnį į Suomiją. Ne vieną Helsinkyje apsilankiusį lietuvį šokiruoja miesto centre įspūdingas paminklas Rusijos carui Aleksandrui II. Išsaugota ir caro vasaros rezidencija – viena lankomiausių turistų ne tik iš Rusijos, bet ir iš Vakarų Europos. Suomiai, iškentę Žiemos karą su Sovietų Sąjunga, kuris dar gyvas žmonių atmintyje, turėjo tiek tautinės savigarbos, kad neužsiplieskė fiziologine neapykanta naikinti bet kokį likusį Rusijos kultūros paveldą savo žemėje, sugebėjo jį įtraukti į kultūros, istorinio konteksto erdvę.
Pėdsakai Lietuvoje
P.Stolypinas (1862–1911) gimė Drezdene, nes tėvas buvo Rusijos imperijos diplomatas. Tačiau namai buvo Vilniuje, nors turėjo jie ne vieną dvarą Rusijos platybėse, būta dvarų ir Lietuvoje. 1874–1879 metais P.Stolypinas mokėsi Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje, įsikūrusioje buvusiuose Vilniaus universiteto rūmuose. Beje, čia mokslus krimto ir Jozefas Pilsudskis bei Feliksas Dzeržinskis. Stolypinų namai Vilniuje išlikę. Čia, netoli geležinkelio stoties, Šv. Stepono g. 30 praėjusią savaitę atidengta atminimo lenta. Vėliau P.Stolypinas sėkmingai baigė Petrapilio universitetą, anksti vedė, gavo tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje, vėliau – Žemės ūkio departamente. Nuo 1889-ųjų iki 1902 metų buvo Kauno gubernijos dvarininkų zemstvos vadovas, nuolat gyveno Kaune, o kai šiltesni orai – Kalnaberžėje, dabartiniame Kėdainių rajone. Atostogas taip pat leisdavo čia. Šį dvarą ir pats P.Stolypinas, ir penkios jo dukros bei sūnus Arkadijus (visi vaikai gimė Kalnaberžėje, išskyrus pirmąją dukrą Mariją) vadino namais, tėviške. Lietuvoje jie gyveno vienuolika metų ir šį laiką P.Stolypino šeima prisiminė kaip patį laimingiausią. Tą liudija laiškai, artimųjų atsiminimai, P.Stolypino gyvenimo kronika.
Vėliau P.Stolypinas neįtikimu greičiu kilo karjeros laiptais – tapo jauniausiu gubernatoriumi Gardino gubernijoje, po aštuonių mėnesių buvo paskirtas Saratovo gubernatoriumi. 1906 metais jis – jauniausias Rusijos imperijos ministras, tais pačiais metais tapo ministru pirmininku. Nors į Kalnaberžę kasmet jam nepavykdavo atvykti atostogauti, šeima atšilus orams kiekvienais metais ten apsistodavo. Su kaimynystėje gyvenusiais lietuviais ir lenkais Stolypinai puikiai sutarė, dvaro žmonės labai didžiavosi, kad yra P.Stolypino pavaldiniai. Jų artimiausi kaimynai ir geri bičiuliai buvo Kunotai iš Šetenių, Nobelio premijos laureato rašytojo Cz.Miloszo seneliai iš motinos pusės. Dar Kaune į liokajaus tarnybą pas P.Stolypiną įstojo Kazimieras Staniulis, pats ištikimiausias jo tarnas, nepalikęs savo pono net po garsaus teroristų akto Petrapilyje 1906 metais, per kurį iškart žuvo net 30 žmonių, buvo sužeisti du P.Stolypino vaikai. Būtent K.Staniulis eserų teroristo D.Bogrovo dviejų šūvių pakirstą premjerą sulaikė krintantį ant žemės tą lemtingąjį 1911 metų rugsėjo 1 dienos vakarą Kijevo operoje.
Lietuva, jos bajorai, lietuviai valstiečiai, ypač Kėdainių žemė P.Stolypinui buvo ypatinga erdvė, iš kurios jis sėmėsi įkvėpimo, labai vertino kėdainiškių ūkininkų gyvenimą vienkiemiuose. Nepraslydo pro akis net tokia smulkmena, kad net kukliai gyvenantys lietuviai prie namų visuomet pasisodina gėlių. Čia P.Stolypinas brandino mintis apie miestų didesnį savarankiškumą, dvarininkų zemstvas. 1910–1911 metų vasaras Rusijos premjeras leido Kalnaberžėje. Todėl dvare buvo įvestas telegrafas ir telefonas. Taigi iš šios vietos dvi vasaras faktiškai buvo valdoma viena didžiausių pasaulio imperijų. Iš Kalnaberžės P.Stolypinas išvyko rugpjūčio 18-ąją, o rugsėjo 9 dieną jau buvo palaidotas Kijevo Pečioros lauroje.
Dabar Kalnaberžėje
Jeigu norite pamatyti, kaip atrodo Lietuvos apleisti dvarai – nuvykite į Kalnaberžę. Įsitikinsite, kad mums iki Turkijos kultūros politikos dar daug metų teks triūsti. Žvelgiant į Kalnaberžę Europos kontekste, mes esame visiški barbarai, tikri bolševikai, nekenčiantys bet kokių „buržujų“ buvimo pėdsakų. Nors dvaras įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, neaišku, kokiomis sąlygomis ši vieta tapo vienos verslo įmonės nuosavybe, kokiais argumentais remiantis pateko į privatizuojamų objektų sąrašą? Dvaras tiesiog nyksta akyse. Apima apmaudi mintis, kad tarsi sąmoningai laukiama, kol vietos „kultūrininkai bambalistai“ pastatą galutinai nuniokos, kad jau nebebūtų ko saugoti. Tuomet bus galima pastatyti bet kokią beskonybę su plastikiniais langais.
Iš Kėdainių folkloro
Kėdainių liaudies folklore teko girdėti, kad Kalnaberžės ir net Sirutiškio dvarus, esą prisidengdamas nežinia kokia firma, tarsi jau seniai nusipirkęs europarlamentaras Viktoras Uspaskichas. Antai laikraštis „XXI amžius“ dar 2003 metų birželio 13 dieną straipsnyje „Stolypinas iš Kėdainių ves Lietuvą Archangelsko link“ rašė, kad „... rusiškame filme buvo parodytas dabar oligarcho nuosavybe tapęs carinės Rusijos reformatoriaus P.Stolypino dvaras šalia Kėdainių“. Aš niekaip negaliu šia tautosaka patikėti. Ir štai dėl ko. V.Uspaskichą Lietuva pažįsta kaip ambicingą, savo rusiškas šaknis labiau demonstruojantį, nei jas slepiantį politiką. P.Stolypinas dabar Rusijoje viena populiariausių figūrų, kultinė asmenybė. Tad joks verslininkas, juolab ir prityręs politikas V.Uspaskichas, turėdamas tokią unikalią nuosavybę, vargu bau pats save imtų kompromituoti. Juk jeigu taip būtų, tokį nuosavybės turėtoją drąsiai galėtume pavadinti asmeniu, kuris tikrai kenkia ruso vardui. Galėtume tvirtinti, kad toks žmogus kenkia Lietuvos įvaizdžiui, rodydamas mūsų šalį, kaip visiškai negerbiančią kaimyninių tautų kultūrinio palikimo. Juk niekam nerūpi, kieno čia nuosavybė, privati ar valstybės, svarbu viena – Kalnaberžė yra Lietuvoje. Taigi greičiausia ši kėdainietiška tautosaka nepagrįsta. Veikiausiai čia tik paprasčiausias lietuviškas atgrubnagiškumas. Na, nusipirko dvarą paprasti verslininkai, gal tik sovietines „profkes“ tebaigę, tiesiog nežinodami, ką nusipirko, štai ir viskas: nei nuryti, nei išspjauti tos „investicijos į ateitį“. Argi pirmas kartas su mūsų naujaisiais dvarponiais?
Nenumaldomai artėja
Ką darysime, jeigu kitais metais iš, tarkim, Rusijos kultūros žmonių ar kokios Užsienio reikalų ministerijos gautume netikėtą siūlymą, ką nors organizuoti Kalnaberžėje 2011 metais? Tenkinsimės paminklinės lentos atidengimu Vilniuje? Bet svarbiausias objektas – raktas – naujos kokybės santykių galimybe tarp Lietuvos ir Rusijos gali tapti Kalnaberžė. Erdvė, kurioje iškiliausia, labiausiai priimtina dešiniųjų pažiūrų europiečiams, Rusijos asmenybė čia tikrai buvo laiminga ir subrandino didžiausius savo sumanymus. Eilinį kartą skėsčiosime rankutėmis, ieškosime kaltų, padūsausime ir darsyk praleisime gerą progą nors šį tą padaryti dėl savo krašto? Užuot virkavę, kad kaimynai mūsų negerbia, bent patys pradėkime gerbti save ir kaimynus. Mylėti nebūtina. Bet reikia nebijoti. Kaip suomiams.
