Topu tapo Ruslano ir Skaivos sudainuota „Gėjai niekadėjai“, ne juokais supykdžiusi maestro V.Juozapaitį. Nes neva nebūtina scenoje demonstruoti iškrypimų. Todėl esminis šio komentaro klausimas: kas bendra tarp šių dviejų „literatūrinių herojų“ (dainininkų kritikuotos valdžios ir gėjų) ir iš kokių nukrypimų ar iškrypimų juoksimės šią balandžio 1-ąją?
Dar mokyklos laikais per literatų sąskrydį humoristas Eugenijus Valotka aiškino: juokinga yra tai, kas ne savo vietoje. Pasižiūrėkime, kas mūsų visuomenėje užėmė ne savo vietą ir todėl gali kelti juoką tiems, kurie ašaras taupo dar blogesniems laikams.
...juokinga yra tai, kas ne savo vietoje...
Nors tai yra juokas pro ašaras, Seimas ir Vyriausybė yra juokingi, deja, ne tik todėl, kad ten pateko vienas kitas humoristas iš TV. Geriausią pokštą, vos pradėjęs eiti pareigas, skėlė kultūros ministras R.Vilkaitis. Jis prisipažino, kad „jaučiasi esąs ne ministras, o maža skundų dėžutė“. Politikai juokingiausi tada, kai akivaizdžiai nežino, į kokią mėsmalę eina ir kiek rupių miltų ten gali primalti. Ir ne tik miltų... Todėl (manau, jiems labai netikėtai), publikos aplodismentus Teatro dieną keičia švilpimas. O „Kelio į žvaigždes“ vedėjo mikrofoną – „Auksinis svogūnas“.
Kitas, bene didžiausią juoko dusulį sukeliantis juokas yra faktas, kad politikai prieš rinkimus žadėjo mums TARNAUTI, o ne vadovauti. Tačiau dabar ne tik vadovauja, pasikliaudami asmeninėmis nuojautomis, bet ir „grybauja“, kaip kadaise mėgdavo sakyti tas pats Arūnas Valinskas. Didžiausi šungrybiai, kuriuos pasėjo politikai, – tai ir „genialūs“ akcizai, verčiantys pirkti degalus bei maistą iš kaimynų, tai ir menininkai, apdėti ne tik didesniais mokesčiais, bet ir PVM (tarsi jie cementą ar batus pardavinėtų, o ne meno kūrinius), verslą žlugdanti politika. Iki grandininės strateginių bankrotų audros – vos vienas žingsnis.
Geriausiu atveju pasijuoksime po dešimties metų, kai išsilaižysime žaizdas. Ir šį A.Kubiliaus bei A.Šemetos valdymo laikotarpį prisiminsime dar linksmiau nei Gedimino V. „vagnorkių“ dalijimo erą.
Ar jau juokinga? Geriausiu atveju iš šios situacijos pasijuoksime po dešimties metų, kai išsilaižysime žaizdas. Ir šį A.Kubiliaus bei A.Šemetos valdymo laikotarpį prisiminsime dar linksmiau nei Gedimino V. „vagnorkių“ dalijimo erą. Juokingi prisiminimai, juokingi ir dabarties lūkesčiai: nebe pirmą kartą laukėme, kad ateis „kitokia“ valdžia, o ką gavome? Tas pats riestainis (anot D.Mertino ir A.Cicėnaitės iš „Žvaigždžių duetų“), tik kitoje rankoje.
Bet dar ir ne čia juokingiausia dalis. Daugelis seimūnų ir netgi pretendentų į prezidentus yra savaime labai juokingi, net nesistengdami. Vieni dėl to, kad žinodami jų keistenybes ir iš anksto užprogramuotus nusikalbėjimus avansu atleidžiame ir nevertiname kaip ką nors lemiančių. Na, argi nėra juokingas pretendento A.Pilvelio pažadas atkalbėti pretendentę D.Grybauskaitę nuo kandidatavimo? Siužetas vertas ne tik „peliukų“, bet ir humoro laidos „Dzin“.
Atskirą humoro serialą galima būtų pavadinti „Vilnius – Europos kultūros sostinė, kurią įmanoma pasiekti tik per Rygą“. VEKS biudžetų išpūtimas (prieš keletą metų) ir nukarpymas (dabar) – dar vienas šypseną keliantis faktas, už kurį niekas neprisiima atsakomybės.
Gerokai juokingesnė vėlgi ta pati valdžia, kuri prastumia gėjišką švietimo programą darželiuose, o paskui neria į krūmus.
Bet nepamirškime gėjų niekadėjų (iš dainos žodžių juk neišmesi). Ar jie juokingi? Ar reikėjo Ruslanui juoktis „iš savęs“? Na, nelabai. Man gerokai juokingesnė vėlgi ta pati valdžia, kuri prastumia gėjišką švietimo programą darželiuose, o paskui neria į krūmus. Sugalvojo mat „padidinti supratimą apie seksualinės įvairovės svarbą žmonėms ir visuomenei“. Po tokio akibrokšto ministras (dabar jau kitas – socialinės apsaugos ir darbo ministras R.J.Dagys) vėl tik pečiais gūžčioja. Ir imasi tradicinių, todėl dar juokingesnių priemonių: kreipiasi į švietimo ir mokslo ministrą, kad abi žinybos sudarytų bendrą darbo grupę, kuri išsiaiškintų, kas Lietuvoje įgyvendino „Gender Loops“ projektą. Juokingiausias būdas vengti atsakomybės – sudaryti komisiją.
Juoką pro ašaras kelia faktas, kad mūsų vaikams apie netradicinius santykius aiškinama tuo metu, kai jie nesuvokia, kas apskritai yra Santykiai, Atsakomybė už santykius ir kas ta Meilė.
Tai kas mūsų valstybėje dažniausiai išsiduoda esantys ne savo vietoje? Ir ar gėjai yra didžiausi niekadėjai?
Linkiu smagios balandžio 1-osios...
