Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 29d. 15:18

Artūras Zuokas: Kaip išvengti „baltųjų apykaklių“ korupcijos Lietuvoje

Artūras Zuokas Valstybės kontrolė jau daugiau nei 10 metų bando atkreipti atsakingų valstybės vadovų, teisėsaugos institucijų ir visuomenės dėmesį, kaip neatsakingai naudojami mokesčių mokėtojų pinigai perkant įvairiausias teisines paslaugas, konsultacijas ir ekspertų patarimus, kurios dažnai kainuoja dešimtis milijonų eurų. Tiesa, ši informacija dažnai visuomenės nepasiekia, nes prisidengiama dabar madinga „konfidencialumo“ formuluote. Tokių brangių teisinių paslaugų neabejotinas pirkimų lyderis, dažnai be jokio konkurso, yra Energetikos ministerija bei jos kuruojamo sektoriaus valstybinės įmonės.

Prisiminkime apie ką jau rašė Lietuvos spauda – už Lietuvos energetinei nepriklausomybei svarbaus Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje konsultacijas vien tik įmonei „Fluor S.A.“ iš valstybės biudžeto buvo sumokėta apie 12 mln. eurų. O kur dar tokios pačios sumos Visagino AE teisiniams patarėjams ir konsultantams...

Šių metų pradžioje Lietuva galutinai pralaimėjo beveik aštuonerius metus trukusį ginčą su Rusijos koncernu „Gazprom“ dėl maždaug 1,4 mlrd. eurų kompensacijos už per brangiai 2004–2012 metais pirktas rusiškas gamtines dujas. Ginčo nagrinėjimas Stokholmo arbitraže ir Švedijos teismuose Lietuvai iš viso kainavo beveik 10,5 mln. eurų. Taip pat Lietuvos valstybė apmokėjo beveik 1,5 mln. eurų bylinėjimosi išlaidų koncerno „Gazprom“ teisininkams. Mes gi visi žinome, kad Rusijos įmonėse klesti didelė korupcija, kur per įvairias schemas grobstomos mokesčių mokėtojų lėšos, todėl kyla logiškas klausimas, kurį noriu užduoti viešai, kaip „Gazprom“ užteko 1,5 mln. eurų teisinėms išlaidoms, o Lietuvos Energetikos ministrai tam išleido daugiau nei 10 milijonų eurų?

Tačiau čia dar ne išlaidų rekordai. Juos muša Vilniaus savivaldybė, kuri teisininkams už bylinėjimąsi Stokholmo arbitraže prieš „Veolia“ jau sumokėjo pagal mums prieinamus duomenis iki 8 mln. eurų, o pagal 2019 m. sausio mėn. 23 d. Tarybos sprendimą Nr. 1-1919 „Dėl įgaliojimų atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės interesams suteikimo“ bylą dalinai finansuojantis rizikos fondas „PI“ pretenduoja į sėkmės mokestį, kurios dydis galės sudaryti iki 20 milijonų eurų. Ir „sėkmės mokestis“ (premija) bus mokama ne tik nuo rezultato, o nuo bylinėjimosi laiko, suteiktos bylai finansuoti sumos, taikos sutarties sudarymo ir kitų aplinkybių, kurios nesusijusios su realiai laimėtu rezultatu.

Patį bylinėjimasi finansuoja neaišku kieno lėšomis suformuotas fondas Liuksemburge „PI“, įsteigtas prieš pat sutarties pasirašymą su Vilniaus savivaldybe. Pabandykite susirasti jų interneto puslapį. Kai per svarstymą Vilniaus taryboje nusistebėjau tokia schema ir uždaviau klausimus TGS BALTIC vadovaujančiajam partneriui Viliui Bernatoniui, iš karto gavau grasinimą, kad kreipsis į teismą.

Sutikite, nebloga „teisinė inžinerija“ – paskolini klientui 5 milijonus eurų, o atsiimi atgal 20, be jokios rizikos, nes pats ir kontroliuoji bylos procesą.

Vilniaus antikorupcijos komisija atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad tokia arbitražo bylos finansavimo tvarka, kuomet milijoninis sėkmės mokestis (premija) priklauso ne tik nuo laimėto rezultato, bet ir nuo kitų aplinkybių, neatitinka pačios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytos finansavimo tvarkos.

Iki šiol neatsakyta, ar fondo lėšų „sunešėjai“ nėra asmenys iš Lietuvos, susiję su teisininkais ar politikais. Sutikite, nebloga „teisinė inžinerija“ – paskolini klientui 5 milijonus eurų, o atsiimi atgal 20, be jokios rizikos, nes pats ir kontroliuoji bylos procesą.

Čia kaip tame anekdote, kai senas teisininkas, tėvas, negalėdamas pats dalyvauti teismo posėdyje nusiunčia savo sūnų, jauną, ką tik baigusį universitetą teisininką. Sūnus grįžta namo su vėjeliu, įbėgą į namus ir šaukia: „Tėti, tėti, aš laimėjau bylą, kurios tu negalėjai dvidešimt metų išspręsti!“ Tačiau tėvas, liūdnai linguodamas galvą sako: „Sūnau, ką tu padarei. Šita byla man padėjo namus pastatyti, tave į mokslus išleisti..., o tu dabar viską ėmei ir pabaigei.“

Visose šiose „teisinėse inžinerijos“ schemose figūruoja teisinės kontoros TGS BALTIC vardas, taip pamėgtas Energetikos ministerijos ir energetikos sektoriaus įmonių. Ir kuriam taip sekasi būti parinktam ne konkurso tvarka. Kontoros partneriai mėgsta reklamuotis, kad jie teikia ne šiaip teisines paslaugas, o atstovauja visą sektorių – energetikos sektorių. Kaip matome, energetikos ministrai, buvę ir esami, tai leidžia. Aišku, ne už pigiai.

TGS BALTIC partneriai puikiai įvaldę viešuosius ryšius, juk norint gauti didelius apmokėjimus reikia didelių ieškinio sumų. Kas gali nenorėti prisiteisti iš „Gazprom“ 1.4 milijardo eurų? Ir politikams gera proga pasireklamuoti, ir visuomenė nuraminama, kas čia tie dešimt milijonų eurų užmokesčio prieš milijardus.

Paprastą korupciją lengva aptikti, suprantama jei nori, nes, pavyzdžiui, statybose visada suskaičiuosi kiek pavogė plytų ar armatūros.

Taip pat ir ginče su „Veolia“, kurios ieškinys Stokholmo arbitraže tik 21,6 mln. eurų, o jau TGS parengtas priešieškinys Vilniaus miesto savivaldybės ir Šilumos tinklų vardu viršija 400 mln. eurų. Juk negali 30 mln. eurų atlygio reikalauti, kai ieškinys yra tik 21,6 mln. eurai. Todėl jį reikia visomis įmanomomis priemonėmis išpūsti iki dydžio, kuris būtų visuomenei nematomas ir pakankamai didelis, kad politikai atsistotų to burbulo fone. Mūsų įstatymai neleidžia kurti dirbtinių bylų.

Tokios schemos vadinamos „baltųjų apykaklių“ korupcija, o ir ši praktika ateina iš Briuselio džiunglių. Paprastą korupciją lengva aptikti, suprantama jei nori, nes, pavyzdžiui, statybose visada suskaičiuosi kiek pavogė plytų ar armatūros. O kaip išmatuoti, kodėl už teisinių paslaugų valandą moki 600 ar 1000 eurų, labai sunku. Deja, prokurorai Lietuvoje dar neišmoko sverti „smegenų“ ir nuolankiai žiūri į kolegas su geresniais kostiumais.

Kaip su tuo kovoja Briuselis?

Pirma: maksimalus viešumas, jokių priedangų po konfidencialumo skraiste.

Antra: politikai viešai turi paaiškinti tokių paslaugų pirkimo motyvus, kainą bei pateikti ataskaitą, kokią naudą gavo visuomenė iš tokių teisinių paslaugų ir konsultacijų.

Trečia: turi viešai paaiškinti, kodėl paslaugas reikėjo pirkti iš išorės ir kodėl neužtenka savų teisininkų bei patarėjų, kurių valstybės institucijos turi šimtus.

Tokios praktikos reikėtų ir mums.

Artūras Zuokas yra Vilniaus miesto tarybos narys bei vienas iš partijos „Laisvė ir teisingumas“ įkūrėjų.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min