Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2015 birželio 12d. 07:00

Arūnas Makauskas: Kablelio dilema: rūšiuoti negalima išmesti

Arunas Makauskas
„Ecoservice“ nuotr. / Arunas Makauskas
Ar kada bandėte suskaičiuoti, kiek įvairių pakuočių per dieną išmetate į šiukšlių dėžę? Jei ne, tai palengvinant užduotį, tiesiog pažvelkite į savo kasdienių pirkinių maišelį ir jo vidų – kiekvienas produktas, kurį perkate dažniausiai yra įpakuotas į tam tikrą pakuotę, kurią dar dažnai vadiname šiukšle. Tačiau jei žodį šiukšlė pakeistume terminu „atlieka, kuria galima perdirbti“, gali būti, kad ir požiūris į minėtą pirkinių maišelio turinį pasikeistų.

Mūsų šalis, neapribojant konkrečia sritimi, visuomet lygiavosi į Vakarų valstybes ir jų patirtį. Ne išimtis ir atliekų rūšiavimas. Štai Skandinavijos šalių gyventojai turi kuo pasigirti, nes šiose valstybėse patys gyventojai išrūšiuoja daugiau nei 80 proc. buityje susidarančių atliekų. Sakysite, skaičius, kuris nieko nesako? Tuomet palyginkime Lietuvos rodiklį, kuris rodo, kad tik apie 35 proc. mūsų tautiečių nuolat rūšiuoja savo buities atliekas. 

Kaip ir dažnoje valstybiniu lygiu svarbioje srityje – rūšiavime greitų sprendimų negalima tikėtis. Turbūt nesuklysime, kad tik labai maža dalis lietuvių apie atliekų rūšiavimą susimąstydavo, tarkime, prieš 15 ar 20 metų. Tuo tarpu Norvegijoje arba Vokietijoje atliekų rūšiavimas yra įprasta mokymo programa net darželinukams ir tokia praktika galioja jau keliasdešimt metų. Šio proceso rezultatai kalba patys už save.

Turbūt apie dar radikalesnius (gerąja prasme) valstybių pavyzdžius galime kalbėti tik kaip apie įkvėpimą mums ateities požiūriui. Tarkime, Japonijoje dažnu atveju net buto nuomininkas gauna instrukciją, kur ir kaip tvarkyti savo atliekas, kur stovi konteineriai, kur ir ką reikia mesti, lygiagrečiai perspėjama apie gresiančias baudas neatsakingo požiūrio į rūšiavimą atveju. 

Įdomus ir kitas sausas skaičius, kuris visiškai „nesausai“ kalba apie mūsų situaciją ir ką dar galime (o gal – turime?) keisti. Mūsų jau aptarta Norvegija sąvartynuose šalina apie 30 proc. atliekų, Danija ir Švedija, kur išplėtotas atliekų panaudojimas energijai išgauti, sąvartynuose šalinama iš viso tik apie 3 proc. visų atliekų. Tuo tarpu Lietuvoje kol kas į sąvartynų krūvas išverčiame apie 85 proc. savo atliekų. Vargu, ar šioje situacijoje galime guostis tuo, kad kol kas pagal šį rodiklį geriau atrodome už keletą kitų Rytų Europos bloko valstybių.

Pozityvus veiksmas bendram supratimui, kad atlieka turi  vertę jos naudotojui, auginti yra ir tai, kad nuo kitų metų pradedama realiai įgyvendinti plastiko ir skardinės taros užstato sistema. Taip vadinami taromatai didžiuosiuose prekybos centruose įgalins gyventojus patogiai atsikratyti šia tara ir už tai čia pat atgauti užstatą, kuris prieš tai buvo įskaičiuotas į prekės kainą. Tokia praktika jau seniai įgyvendinta Vakarų šalyse, tačiau turbūt geriau vėliau, negu niekada.

Nerūšiuodami už atliekas sumokame dukart – pirkdami pakuotę ir ją tiesiog išmesdami.

Kitas žingsnis, kurį jei ne savo noru, tai Europos Sąjungos paraginti, turėsime žengti – mažinti vienkartinių maišelių naudojimo dažnumas. Europos institucijos ragina, kad iki 2019 metų visos ES šalys drastiškai sumažintų šių maišelių naudojimą arba apmokestintų. Ir vėl visų žvilgsniai krypsta į Skandinavijos šalis, kur tokių maišelių sunaudojama itin mažai.

Norėtųsi tikėti, kad netoli Skandinavijos šalių galime būti ne tik geografiškai, bet ir mąstymo apie savo aplinką požiūriu. 

Reikėtų suprasti ir tai, kad rūšiavimas nėra tik ekologinio mąstymo principais paremtas veiksmas, o rūšiavimu užsiima tik mistiniai „žalieji“. Kiekvienas kilogramas jūsų surūšiuotų atliekų nepatenka į sąvartynus, kuriuose už atliekų laidojimą reikia mokėti, o tai reiškia, kad kainos dalis tenka ir pačiam atlieką išmetusiam žmogui. Kitaip tariant, nerūšiuodami už atliekas sumokame dukart – pirkdami pakuotę ir ją tiesiog išmesdami.

Visai kitas principas galioja rūšiuotoms šiukšlėms – šiuo atveju rūšiuotos atliekos įgyja vertę, tai reiškia, kad jos yra panaudojamos kaip žaliava antrą kartą. Ši žaliava įvairių gamintojų yra perkama, vertinama ir į ją taip pat žiūrima kaip į galimybę taupyti, ekonomiškiau gaminti produktus, kurie vėl pasiekia vartotojus.

Minėta „kablelio dilema“ reiškia pasirinkimo galimybę kiekvienam mūsų – už savo kasdienį aplaidumą mokėti papildomai, jau nekalbant apie tai, kad tokiu veiksmu dažniausiai teršiama aplinka, kurioje patys gyvename, arba skirti keletą minučių tam, kad šiukšlė virstų vertinga atlieka ir neštų naudą.

Arūnas Makauskas yra ekologijos bendrovės „Ecoservice“ generalinis direktorius

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

SEB verslo augimo programa

01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

30:48
22:16
01:14

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie 15min