Sekite 15min Google
Partijos pirmininkė ir potenciali premjerė Magdalena Andersson svarbiausiais uždaviniais naujajai vyriausybei, kuri dar nesuformuota, laiko klimato krizę, mokyklų problemas, sveikatos apsaugą, senyvų žmonių priežiūrą ir imigracijos politiką. Apskritai paėmus, socialinio teisingumo politika kainuoja – ir prioritetų išdėstymo požiūriu, ir finansiškai, ir vertybiškai-moraliai – tuo pačiu metu, kai Europa ir Skandinavija žengia į naują globalios konkurencijos etapą – šį kartą ryškiau atsilikdama nuo JAV ir Kinijos ekonomiškai.
Nesant stiprios ekonomikos, negalima būtų vykdyti ir pažangios socialinės politikos bei stiprinti socialinę apsaugą, kuri yra metodologinis gerovės valstybės pagrindas. Labai gali būti, kad šį kartą socialdemokratai rūpinsis labiau Švedijos verslo ir konkurencingumo reikalais tiek nacionaliniu, tiek ir – tarptautiniu mastu, bei į išorę orientuota užsienio politika, nes tarptautiniai įvykiai pasaulyje artimiausiu metu nieko gera nežada.
Globaliame pasaulyje nebėra centro ir „eurocentrizmo“, nebėra Skandinavijoje ir „švedocentrizmo“, kuris praeito šimtmečio 6-8 dešimtmečiais Skandinavijos šalių tarpe atrodė kaip savaime suprantamas dalykas. Nebėra ir „turtingos periferijos“, kaip kartais užsienio apžvalgininkai įvertindavo Skandinaviją ir Švediją dėl jos labiau izoliuotos geografinės padėties – dabar viskas tapo lengvai pasiekiama ir globalu, nepaisant to, kad pastaruoju metu pasireiškė eilės valstybių posūkis į nacionalizmą ir stengiantis riboti laisvarinkiškos globalizacijos įtakas.
Žiūrint ir teoriškai, ir praktiškai, gerovės valstybę lengviau kurti yra nacionaliniu mastu, su aiškiai išdėliotais nacionaliniais prioritetais, kai Švedijos pavyzdžiu buvo tapęs ne tik politinės, bet ir socialinės bei ekonominės demokratijos kūrimas. Ir „demokratinio socializmo“, tiksliau – „funkcinio socializmo“ idėjos tvyrojo ne tik politinėse socialdemokratų programose, bet ir tiesiogiai praktiškai – gyvenamojoje ar darbo vietoje, dažname gamybiniame, paslaugas teikiančiame ar kultūriniame kolektyve. Ir – ekologinė, aplinkosauginė tema, kurios didžiausia propaguotoja galbūt net visame pasaulyje, neatrodo keista, tapo švedų mokinė-aktyvistė Greta Thunberg.
O kas gi dabar skaitysis su tokia politika pasaulyje, kai viską lemia jėgos demonstravimas, „nuogas“ ekonominis svoris bei galimybės greitai reaguoti į besikeičiančią aplinką? Gerovės valstybei atėjo sunkūs laikai, taip pat – ir Švedijoje. Verta priminti, kad pirmieji ryškesni gerovės valstybės apkarpymai Švedijoje įvyko dar 1991–1993 metais, per ekonominę krizę, o kaip bus šį kartą?
Ar socialdemokratams pavyks išsaugoti tai, ką jie jau savo šalyje turi, t.y. – santykinai palankesnę socialinę politiką socialinę riziką ir daugiau vargo patiriantiems gyventojams? Ir ar bus sudėti taškai tokiais klausimais kaip nusikalstamumo augimas ir faktiškai nesėkminga ankstesnė imigracijos politika bent jau „spalvotųjų“ (iš besivystančių šalių) gyventojų atžvilgiu, t.y. klausimais, kurių neigiamo poveikio „auksinių laikų“ tradicinė Švedijos gerovės valstybė arba nebuvo patyrusi, arba buvo patyrusi gerokai mažesniu mastu?
Juk jau piršosi išvada, kad Švedija palaipsniui praranda savo specifiką ir tampa panašesnė į kitas valstybes tiek turinio, tiek ir formos požiūriu, o švedų socialdemokratų iš tikrųjų, o ne humoro formoje, tikrame patentų biure užpatentuota „švediško modelio“ gerovės valstybė palaipsniui traukiasi į paraštes. Tampa tikrai įdomu, kiek „švediško modelio“ aspiracijų liks naujausioje, švedų socialdemokratų vadovaujamoje šalies vyriausybėje?
Formaliai tai rinkimai įvyko, valdžia pasikeitė iš „dešinės“ į „kairę“, bet kas realiai gali sutvirtėti ar pakisti? Į tai ir turės atsakyti per artimiausius ketverius metus premjerė Magdalena Andersson su savo ministrais ir pasekėjais Socialdemokratų partijoje ir jos koalicinių partnerių tarpe. Tiesa, vyriausybės formavimas gali užtrukti – dėl jos gali kilti ir įvairūs nesutarimai (pvz. – ar duoti Kairiajai partijai bent vieną ministro postą, ar ne), bet manoma, kad centro-kairiųjų partijų remiama vyriausybė turėtų išsilaikyti ilgėlesnį laiką.
Patikslintais duomenimis, Riksdago rinkimų duomenys yra tokie: rinkimuose dalyvavo beveik 85 proc. rinkėjų, pergalę Riksdago rinkimuose nuskynė centro-kairiųjų koalicija – Socialdemokratų partija surinko 28,02 proc. (gauna 99 vietas Riksdage, partijos pirmininkė ir potenciali premjerė – Magdalena Andersson), Kairioji partija – 8,4 proc. (gauna 30 vietų), Centro partija – 7,03 proc. (gauna 25 vietas), Žaliųjų partija – 6,12 proc. (gauna 22 vietas). Opozicijos – dešiniųjų partijų koalicijos balsai ir vietos pasiskirstė taip – Moderatų partija – 19,85 proc. balsų (gauna 70 vietų), Švedijos demokratų partija – 17,48 proc. (gauna 62 vietas), Krikščionių-demokratų partija – 6,17 proc. (gauna 22 vietas), Liberalų partija – 5,34 (gauna 19 vietų). Riksdago rinkimų rezultatai rodo labai nežymų socialdemokratų vadovaujamos centro-kairės partijų pranašumą – 176 vietas Riksdage prieš 173 dešiniųjų vietas.
