Jau į Aukščiausiąją Tarybą–Atkuriamąjį Seimą elektoratas rinko itin margą publiką: šalia „geriausių“, tokie atrodė daugelis Sąjūdžio kandidatų, vietos po valdžios saule nepagailėta ir asmenybėms, kurios apie kursimą nepriklausomą demokratinę Lietuvą turėjo arba labai menką, arba savotišką (kartais – atvirai priešišką) supratimą.
Rezultatas – irgi labai savotiškas: nepriklausomybė buvo paskelbta, įteisinta juridiškai, apginta nuo priešiškų išorės jėgų agresijos, tačiau vidinei „agresijai“ pasipriešinti nebesugebėta. Ir kai iškilo būtinybė rinktis: ar toliau ryžtingai žengti naujų vertybių ir ekonominių reformų keliu (tokį kelią, pavyzdžiui, rinkosi estai), ar suktis ratu, gaudant nespėjusias nukristi praeities uodegas, elektorato dauguma pasirodė esanti neryžtinga, įsikibusi į vakarykštę dieną ir tą ranką, kuri juos iki tol vedė socialistinės Tarybų Lietuvos keliu.
Atbula galva rinkomės pirmąjį prezidentą, taip rinkomės ir naująjį Seimą. Tiesa, dar kito Seimo rinkimų rezultatai, kai didele balsų persvara į valdžią atėjo pagrindinė Sąjūdžio išauginta partija, lyg ir liudijo, kad rinkėjai „susiprato“. Bet laikas jau buvo prarastas, o kartu su juo išnyko ir reformų pagreitis, ir supratimas, kur einame ir ko siekiame.
Be to, nei rinkėjai, nei pati laimėjusioji partija tada dar nesuprato (o daugelis ir dabar, atrodo, nesupranta), kad prieš tai praleista proga „teisingai pasirinkti“ padarė nepataisomos žalos ir naujųjų politinių partijų savimonei. Jos, užburtos prieš tai vykusių rinkimų, kai tauta grąžino į valdžią „buvusiuosius“, patikėjo, kad rinkėjus reikia ne įtikinėti, o suvilioti, su jais nebūtina nuosekliai dirbti – pakanka tik prieš pat rinkimus papirkti saldžiais pažadais. Tad partijų kvailinamas elektoratas taip ir riedėjo: nuo Brazausko prie Paulausko, nuo Pakso prie Šustausko, nuo paperkančiai vulgaraus milijonieriaus Uspaskicho prie populiaraus klouno Valinsko.
Atsikvošėjusios partijos imasi tikrų reformų, o ne jų imitacijos, ir pradeda nuo savęs, o ne nuo valstybinių, visai visuomenei jautrių sektorių.
Degradavo ir partijų programos: jos darėsi vis blankesnės, viena į kitą panašesnės, kol priėjo „liepto galą“, kai daug rinkėjų balsų laimėjo grupė „lošėjų“, išvis neturinti programos.
Kas toliau? Koks pasirinkimas elektoratui?
Galimi bent trys variantai.
Optimistinis arba asmeninio pavyzdžio variantas: „protingesnės“ partijos atsikvoši, susivokia, kad politika ir atstovavimas rinkėjams – ne politiniai žaidimai ir intrigos, ne rinkėjų valią ignoruojantys tarppartiniai kompromisai, o rimtas, netgi juodas darbas su elektoratu, kurio nenudirbs net ir dešimt seimūno ar ministro padėjėjų ir patarėjų, jei pats tautos išrinktasis stokos išsilavinimo, darbštumo, padorumo ir asmeninės atsakomybės už savo pasirinkimą „eiti į valdžią“. Atsikvošėjusios partijos imasi tikrų reformų, o ne jų imitacijos, ir pradeda nuo savęs, o ne nuo valstybinių, visai visuomenei jautrių sektorių.
Pesimistinis variantas: viskuo nusivylęs elektoratas nutaria boikotuoti rinkimus. Seimas neišrenkamas, įvedamas prezidentinis valdymas, o partijos susodinamos į mokyklos suolus mokytis pilietiškumo, patriotizmo ir vadybos pagrindų (toliau – pagal optimistinį variantą).
Juodasis variantas: vadinamieji dorieji rinkėjai, nusivylę ir partijomis, ir valstybe, atsisako dalyvauti rinkimais vadinamame farse, tuo pasinaudoja visoks kriminalinis gaivalas. Valstybės nebelieka, lieka tik kriminalinė, korupcijos suėsta „zona“.
Kuris variantas realiausias? Nesiryžtu spėlioti. Lengviau pasakyti, kuris variantas šiandien nerealiausias. Nerealiausias čia ir dabar – asmeninio pavyzdžio variantas. Taip rodo ne kortos, o faktai.
Asmeninį pavyzdį, kaip galima realiai solidarizuotis su ekonominį, finansinį ir moralinį vargą vargstančia tauta, rodo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kur tik gali, prezidentė skraido ekonomine klase. Tačiau Seimo nariai (ir ministrai) nieku gyvu nenori atsisakyti nei prabangių automobilių, nei skrydžių komforto.
Prezidentė peržiūrėjo prezidentūros išlaidas ir sugebėjo jas sumažinti trimis milijonais litų. O Seimo nariai (ir kai kurie ministrai) nesutinka mažinti nei savo padėjėjų/patarėjų, nei atlyginimų (matyt, vargšeliai patys, be gausybės padėjėjų, nebepaskaito ir nebeparašo?), nei vadinamųjų lėšų parlamentinei veiklai, nors paklausti vargu ar sugebėtų rasti ryšį tarp tų išlaidų kiekio ir savo parlamentinės „veiklos“ naudingumo koeficiento.
Net premjeras, speičiamas į kampą dėl kai kurių ministrų dosnumo padėjėjams ir nekrikščioniško daugumos savo partijos narių prisirišimo prie žemiškų turtų, nepajėgia įtikinti kolegų solidarizuotis su tauta ir tik kaistančiomis ausimis aiškinasi, kad jis pats savo bei Vyriausybės kanceliarijos išlaidas jau sumažino.
Bet ir jo pavyzdys neįkvepia savo teise gyventi kaip komunizme (iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius) įtikėjusių partijos kolegų, tuo labiau – koalicijos partnerių. Jie nori gyventi tik gerai, kad ir ką sakytų tauta bei visi trys pirmieji valstybės asmenys.
Tai kokiu pavyzdžiu sekti tautai? Matyt, kaip paprastai – blogiausiu. Su grindinio akmeniu rankoje.
