Sekite 15min Google
Tuomet viešai susilažinome su aplinkos ministru, kad gynybai iš regionuose parduotos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės lopinėlių pagal tokią schemą, kokią suplanavo Seimo nariai, milijardo nesurinksime. Nebus surinkta net ir trečdalio milijardo. Susilažinom. Tikiuosi, nepamiršo.
Idėjos parduoti valstybinę žemę autoriai, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimų iniciatoriai, pavadinčiau juos „K.Starkevičius ir Co“, pakylėti euforijos apie taurią misiją į specialistų pastabas dėmesio nekreipė.
Tuomet sakėme, kad šiame projekte yra numatyta per daug apribojimų ir suvaržymų, o 25 proc. antkainis prie rinkos vertės dar labiau atbaidys potencialius pirkėjus. Tačiau idėjos apsėsti žemėtvarkos politikos formuotojai ignoravo pastabas. Įstatymo projektas su visais suvaržymais, ribojimais ir „riebiu“ antkainiu buvo priimtas vienbalsiai, visų 104 salėje tuo metu buvusių Seimo narių balsais. Net susilaikiusių nebuvo. Už tokį projektą balsavo ir dabartinis žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika. 2025 m. lapkričio 13 d. rytiniame Seimo posėdyje jo balsas buvo – už.
Dabar gi, tapęs ministru p. K.Mažeika bando aiškinti, kad žemės ūkio paskirties žemės pardavimas ūkininkams stringa ne dėl suvaržymų ir antkainio, bet dėl „biurokratinių kliūčių“. Suprask biurokratų nerangumo. Labai populiarus pasakymas, praktiškai net nediskutuotinas.
Tačiau kokios yra tikrosios priežastys? Ką rodo duomenys?
Išties. Rezultatai toli gražu nuo milijardo. Į valstybės gynybos fondą per pirmąjį šių metų pusmetį surinkti vos 2,6 mln. eurų. Vietoj milijardo vos keli milijonai.
Pažiūrėkime kaip veikia šis žemėtvarkos politikos formuotojų sukonstruotas procesas?
Į valstybės gynybos fondą per pirmąjį šių metų pusmetį surinkti vos 2,6 mln. eurų. Vietoj milijardo vos keli milijonai.
Pradėkime nuo to, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkimo ažiotažo išties nebuvo. Pristatant idėją „Surinkime milijardą gynybai“ buvo kalbama apie šimtą tūkstančių regionuose nuomojamų valstybinių žemės ūkio paskirties sklypų, kuriuos būtų galima parduoti. Tačiau reali paklausa per pirmą pusmetį buvo vos 5000 prašymų iš 2000 interesantų. Kodėl nesulaukta pirkėjų antplūdžio?
Racionaliai ir pragmatiškai svarstantiems ūkininkams pirkti žemę ir po to už ją mokėti žemės mokesčius pasirodė ne visada patrauklu. Kartais paprasčiau nuomotis. Nuomoji, apdirbi ir uždirbi. Ypač, kai žemės nuomos mokestis regionuose yra beveik toks pat kaip ir žemės mokestis.
Antra – įstatyme įrašyta labai daug suvaržymų ir apribojimų dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo. Pvz., negalima parduoti žemės ūkio paskirties žemės urbanizuotose arba urbanizuojamose teritorijose, negalima parduoti rezervuotose investicijų projektams arba karinei infrastruktūrai teritorijose, apribojimai dėl įsigyjamo žemės ploto, jokių išsimokėjimų – atsiskaitymas iš kart ir pan., ir pan. Net reikalavimas pirkėjui turėti deklaruotas pajamas per paskutinius tris metus iš žemės ūkio veiklos dažnai susidūrė su banalia buitimi. Juk ne kiekvienas ūkininkaujantis pardavęs bulvių maišą ar kalakutą puolė tai deklaruoti VMI. Nes tokios prievolės nebuvo.
Na, ir galų gale – kaina. Kokia prasmė pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą pagal individualų vertinimą ir dar plius 25 proc. antkainis? Na nebent tai kažkuo labai ypatingas lopinėlis. Juk tuose pačiuose nekilnojamojo turto skelbimuose apsčiai parduodamos žemės ūkio paskirties žemės be jokių antkainių. Už realią rinkos kainą. Ir dar gali pasiderėti.
Net ir be detalaus ex-posto matyti, kad lėšų surinkimas gynybai iš parduodamos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės dėl gausybės apribojimų ir perdėtos kainos neveikia.
Hmm... Gal ir gerai. Juk parduoti savo turtą tam, kad nusipirktum ginklą jam ginti – keistoka idėja buvo nuo pat pradžių.