Dabar populiaru
Publikuota: 2015 spalio 27d. 11:22

Austėja Landsbergienė: Mažytė Lietuvos sėkmės istorija

Austėja Landsbergienė Kai dar buvau paauglė, vieną vasarą visai netikėtai teko dirbti vertėja iš švedų kalbos į lietuvių (ir atvirkščiai) – vertėjavau žmonėms, turintiems negalią. Taip, kaip man patiko neįgalių žmonių iš Švedijos pasakojamos asmeninės istorijos (nors ir tragiškos bei sudėtingos, jos buvo šviesios), taip gąsdino lietuvių pasakojamos jų gyvenimo istorijos.

Viena moteris net pasakojo apie priverstinį abortą (tiesa, ne laisvoje Lietuvoje, bet mūsų kontekste). Prisimenu, negalėjau net vertėjauti – pati raudojau...

Tuomet nepaprastai daug sužinojau ne tik apie traumas, bet ir apie požiūrį į žmones, turinčius negalią. Prisimenu, paskutinę dieną sau tyliai prisiekiau, kad – nors turbūt socialine pedagoge ar kineziterapeute niekada netapsiu – bet visada būsiu žmonių, turinčių negalią, moralinė draugė ir visada pasisakysiu už VISŲ piliečių integraciją ir visavertį gyvenimą Lietuvoje.

Nuo „Vaikystės sodo“ įsteigimo visada pagal galimybes priimdavome ir vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Žinoma, yra tekę ir atsakyti (nes neturėjome galimybės priimti daugiau, nei priimame), tačiau ir šiandien turime vaikų, kurie yra ypatingi: turintys klausos problemų, autizmo spektro sutrikimų ir pan.

Tokia pačia filosofija vadovaujamės ir Karalienės Mortos mokykloje ir nebijome, kad reitingai dėl šių vaikų gali būti prastesni. Apskritai, mes dirbame ne dėl reitingų, mes dirbame todėl, kad būtumėme modernaus ugdymo pavyzdžiu ir žvelgiame į kiekvieną vaiką kaip į vienintelį tokį, o ne kaip į statistinį vienetą.

Jeigu manote, kad dauguma Lietuvos pedagogų, ieškančių darbo, mano, kad integracija yra normalu ir net skatintina, tai tikrai taip nėra.

Prisimenu, buvo vos atsidaręs „Paupio sodelis“, kai su administratore susitiko viena mama ir administratorei pasakė, kad būtinai turi susitikti su manimi, nes vaikas yra „kitoks“ ir nežinia, ar mes norėsime jį priimti. Pasirodo, vaikelis turėjo (ir turi, nes mes su ta šeima vis dar esame partnerystėje!) Dauno sindromą ir, pasirodo, vaikelio nepriėmė net ir privatūs darželiai, nes „tada kiti tėvai nenorės vesti pas mus“. Prisimenu, negalėjau net patikėti...

Pastebėjome, kad net ir priimant į darbą „Vaikystės sode“ dažnai reikia paklausti, koks yra žmogaus požiūris į klasėje esantį vaiką, turintį negalią. Jeigu manote, kad dauguma Lietuvos pedagogų, ieškančių darbo, mano, kad integracija yra normalu ir net skatintina, tai tikrai taip nėra. Net jeigu mano teoriškai, tai praktiškai savo klasėje vaiko, turinčio negalią, nenorėtų! Ilgai galvojau, kodėl taip yra, ir, manau, taip yra dėl to, kad:

a) ruošdami pedagogus mes neruošiame būsimųjų pedagogų nei psichologiškai, nei emociškai integruoti (ir vaikus, ir TĖVUS!), nei apskritai kaip metodiškai integruoti vaiką, turintį negalią;

b) mūsų aplinka apskritai nėra draugiška žmonėms, turintiems negalią. Kodėl? Todėl, kad mes neintegruojame, užaugame nesuprasdami ir nežinodami arba žinodami labai mažai. Kaip žinote, nežinia baugina, esame linkę prikurti būtų ir nebūtų istorijų (esu girdėjusi, kad autizmu galima užsikrėsti! Įsivaizduojate?! XXI amžiuje?!). Prikuriame tų istorijų ir patys jomis patikime...

Kai pas mus atėjo Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos pirmininkė ir pasakė, kad asociacija norėtų steigti savo patalpose darželį, kuriame būtų integruojami vaikai, turintys Dauno sindromą ir/arba kitą negalią, man patiko ši idėja dėl kelių priežasčių:

a) visų pirma, mes galėsime ugdyti ne tik vaikus, bet ir visą bendruomenę (vaikus, turinčius ypatingų poreikių, daug labiau pastebi kitų vaikų tėvai, o ne kiti vaikai);

b) visų antra, man nepaprastai patraukli mintis buvo ta, kad būtent šį „Vaikystės sodą“ lankys vaikai, gaunantys stipendiją, o stipendiją tėvai gaus iš mūsų asociacijai mokamo nuomos mokesčio. Vadinasi, mūsų bendradarbiavimas sudarys galimybę vaikams, kurie negalėtų lankyti „Vaikystės sodo“, jį lankyti. 

Prisimenu, asociacijos vadovė pasiūlė „Vaikystės sodui“ spręsti, kurie vaikai lankys šią ugdymo įstaigą, bet aš nuo pat pradžių sakiau, kad tai turėtų spręsti asociacija. Kodėl? Todėl, kad tikiu jų kompetencija priimti teisingiausią sprendimą, o mes... mes priimsime, ugdysime ir mylėsime visus be išlygų!

Sunkiausia būdavo, kai tiesiog į akis pasakydavo, kad jau „su šitais“ mes savo vaiko – ir dar mokėdami pinigus! – į darželį neleisime.

Pradžia buvo be galo sunki. Kai paskelbėme „Vaikystės sodo“ viduje, kad atidarome tokį Sodelį, jame iškart panoro dirbti vos dvi pedagogės – juk visi suprato, kad lengviau nebus, be to, kiekvienoje klasėje ir net kai kuriose po du vaikus, turinčius negalią – čia jums ne vienas du visame Sodelyje.

Be to, ta pati nežinia taip pat kėlė nerimą. Kai Sodelis atsidarė, jį iškart pradėjo lankyti du vaikai, turintys negalią. Kad pritrauktumėme kitus tėvus, į šį Sodelį iš Miesto Sodelio mes pervedėme ir savo dukrą – tą patį padarė ir viena mūsų vadovių.

Bet tai buvo tik nedideli sunkumėliai. Sunkiausia būdavo, kai tiesiog į akis pasakydavo, kad jau „su šitais“ mes savo vaiko – ir dar mokėdami pinigus! – į darželį neleisime. Mokytojos tą girdėjo ir suprato, ūpas krito tiesiog akyse.

Sunkiausia buvo ir tai, kad – nors į kitus Sodelius nebuvo vietų – „Draugystės sodelio“ niekas nesirinko, nors jame ir turėjome vietų. Kartais, būdavo, paskambina į biurą ir sako: „oi, TO tai jau mums net nesiūlykite!“ Vienu metu visai sviro rankos – susėdome ir pasikalbėjome, kad – jei vis dar taip esame „duobėje“ iki birželio pabaigos – tikriausiai reikės šį projektą nutraukti.

Prisimenu, koks sunkus buvo pokalbis ir su asociacijos vadove. Nes nei aš, nei šio Sodelio vadovė, nei pedagogės jo nutraukti nenorėjome, vis dar tikėjome jo sėkme!

Tad taip pamažu pamažu – taip, kad jau ne kartą buvome visiškai nuleidę rankas, bet patys save pakeldavome eiti tolyn ir nepasiduoti – šis Sodelis atsistojo ant  kojų. Pernai jau net Santariškių ligoninėje – ir aš, ir „Draugystės“ vadovė bei viena pedagogė – skaitėme pranešimus konferencijoje apie tai, kaip mes dirbame. Mūsų istorija vadinama integracijos sėkmės istorija ne tik Lietuvoje. Nes iš tiesų šiandien drąsiai galiu sakyti – mums pavyko!

Mūsų istorija vadinama integracijos sėkmės istorija ne tik Lietuvoje. Nes iš tiesų šiandien drąsiai galiu sakyti – mums pavyko!

Smagiausia yra tai, kad būtent ten susirinko nuostabi ir šiuo projektu tikinti komanda. Būtent iš šios komandos užaugo viena mūsų projektų vadovė, viena padalinio vadovė, o viena mokytoja buvo pernai apdovanota už „Metų projektą“!

Koks tas „Metų projektas“? Veiklos šeimoms, turinčioms vaikus, turinčius Dauno sindromą. Kodėl tai „Metų projektas“? Todėl, kad jis buvo skirtas ne tik „Draugystės sodelį“ lankančių vaikų šeimoms, bet ir kitoms Asociacijos šeimoms, ir viskas buvo daroma geros valios principu!

Šia tema jau esu rašiusi ir 2008-aisiais metais – įraše, kuriame dalinuosi ir nuostabia istorija apie tai, ką jaučia vaikus turinčius negalią auginančios šeimos. Kadangi norėjau šiuo tekstu pasidalinti, negalėjau patikėti, kad tada pavartojau žodį „Draugystė“!

Prisimenu, kai galvojau pavadinimą „Draugystės sodeliui“, būtent apie tai pagalvojau: kad integracija ir yra draugystė; kad mes visi turime specialiųjų poreikių – tik kai kurių jie yra didesni! Ir kaip aš noriu, kad Lietuvoje būtų daugiau Švedijos, ir mes mylėtumėme visus savo piliečius tiesiog tokius, kokie jie yra. Taip ir liko. „Draugystės sodelis“. Ir jame vyksta tikrų tikriausi stebuklai. Vienu stebuklu aš pasidžiaugiau savo „TedXKids“ kalboje.

Ir vakar – visiškai netikėtai – gaunu viešą laišką nuo tėvų, lankančių „Draugystės sodelį“. Kai pradėjau skaityti, turėjau sustoti, nes pro ašaras net nebemačiau, ką skaitau. Kadangi jis buvo viešas, dalinuosi mamos Neringos laišku ir čia (tekstas neredaguotas):

„Austėja Landsbergiene, noriu padėkoti Jums ne tik savo, bet ir visų mamyčių bei jų vaikučių, turinčių Dauno sindromą ir lankančių „Vaikystės sodelį“, vardu.

Dieve mano! Žiūrėjau reportažą ir ašaros ėmė žliaugti upeliais... ir taip graudu dėl neteisybės... Kodėl, kodėl, kodėl – vietoj to, kad parengtų reportažą apie tai, kaip sėkmingai yra integruojami vaikučiai su DS į visuomenę, į bendro ugdymo grupes, reikia viską pateikti taip žeminančiai ir apjuodinant žmogų, kuris to ėmėsi, t.y. Austėją Landsbergienę.

Mūsų istorija tokia: nepriėmė mūsų „Rugilės“ valstybinis darželis – trenkė darželio vedėja man prieš pat nosį duris – nėščiai, su dideliu pilvu, ant rankų laikančiai mergaitę su Dauno sindromu, tardama: „šito vaiko mūsų darželyje nebus!“. Rašiau laiškus į savivaldybę, į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, į Švietimo ir mokslo ministeriją. Gavau atsakymą, kad galime lankyti valstybinį darželį, pati vedėja pakvietė atgal.

Vos tik parašydavau, kad noriu integruoti dukrytę su Dauno sindromu, nesulaukdavau jokio atsakymo arba sulaukdavau – neigiamo atsakymo.

Pala, pala, o kur žurnalistai? Kodėl toks žmogus vis dar dirba darželyje? O kur kalbos apie korupciją? Juk visas internetas prirašytas apie tai, kad valstybinio darželio vedėja ima vokelius, apie ką ir pranešiau atitinkamoms institucijoms. Jokios reakcijos. Atleiskite, nukrypau nuo temos;) Taigi... priėmė į valstybinį darželį ir prasidėjo: „jūsų vaikui bus geriau, jei išeisite... iš jūsų vaiko tuoj tuoj ims tyčiotis!!! su jūsų vaiku niekas nežais...“ ir taip po keletą kartų per savaitę... Neatlaikiau spaudimo... Pradėjau domėtis integracija kituose darželiuose. Vos tik parašydavau, kad noriu integruoti dukrytę su Dauno sindromu, nesulaukdavau jokio atsakymo arba sulaukdavau – neigiamo atsakymo. Tiesa, bandėme lankyti neįgaliesiems skirtą darželį. Vaikas po dvieju savaičių pamiršo, kaip vaikščioti, visiškai nustojo tarti žodžius.

Ir STAIGA NUŠVITIMAS!!! Sužinau, kad Dauno sindromo asociacija kartu su „Vaikystes sodu“ vykdo integraciją. Pabandėm. Nuo pat pirmųjų dienų likau sužavėta tuo, kad mano vaiką priima į savo kolektyvą visi ne kaip neįgalų, o kaip sveiką – sau lygų vaiką. Po kelių dienų „Vaikystės sodelyje“ mano R namo grįždavo pakelta galva tarsi sakydama: „Mama, pasaulis man po kojom. Aš lygi su visais! Mama, aš radau, kur mane priima tokią, kokia aš esu! Mama, galbūt aš kitokia, bet aš turiu lygias galimybes!“

Žiūrėdavau į ją, į jos pasikeitimus ir džiaugsmo ašaros riedėdavo skruostais. Apie integracijos „Vaikystės sode“ naudą galėčiau rašyti ir rašyti... Tokiam žmogui, kaip Austėja Landsbergienė, aš savo rankomis kojas nuplaučiau ir išbučiuočiau! O čia! Purvais drabsto... Nėra žodžių…

Viena mamytė man pasakojo, kaip sėdėdama kirpykloje nugirdo pokalbį: ne, nu jau aš savo vaiko į „Vaikystės sodą“ nevesiu. Ten tų invalidų pilna. Remiantis nugirstu pokalbiu, galėtume parengti reportažą apie tai, kaip Austėja Landsbergienė, norėdama padaryti daug gero, prarado daug pinigų, nes turbūt atsirado ne vienas taip mąstantis tėvelis ar mamytė.“

Ir, žinote, ką? Iš tiesų man svarbus yra tik šis laiškas.

Ir tai, kad mes va taip – su kitomis gražiomis iniciatyvomis – po vieną vaiką ir po vieną šeimą keičiame Lietuvą. Ir taip darėme, darome ir darysime. „Draugystėje“ ir visuose kituose „Vaikystės sodo“ sodeliuose.

Ačiū nepasidavusiai „Draugystės sodelio“ komandai, ačiū asociacijai, mumis tikėjusiai ir pasitikėjusiai, ačiū visiems tėvams, kurie, pasitikėdami „Vaikystės sodu“, vedė ir veda savo vaikus, kurie neturi specialių poreikių (nors – kaip mėgstu tėvams ir pedagogams kartoti aš – mes VISI turime specialių poreikių!) ir ačiū šeimoms, kurių vaikai turi negalią ir kurie veda į „Draugystės sodelį“ ir taip mums visiems padeda augti! O aš... Man jie visi yra MŪSŲ ir Lietuvos vaikai – kiekvienas mylimas ir nepakartojamas!

Austėja Landsbergienė yra edukologė, ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja bei vadovė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:11
01:50
00:43

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min