Juk net Seimo vadovu jis tapo tik iš antro karto, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovybei spustelėjus savo frakcijos Seime narius, kad vis dėlto jie balsuotų už avantiūristą iš „žydrųjų ekranų“.
Dabar galima sakyti, kad didžioji A.Valinsko gyvenimo avantiūra patyrė visišką fiasko. Prieš rinkimus žadėję baigti cirką Seime, „cirkininkai“ jį tik padidino tarpusavyje lenktyniaudami, kas daugiau kartų vienas kitą apskųs teisėsaugai ir žiniasklaidai. Nieko nuostabaus – juk rinkimų šūkiai skelbė, kad „Tautos prisikėlimo partija – partija su polėkiu“, o jos lyderiai, persirengę kalinių drabužiais, prašėsi į "durnių laivą", t. y. į Seimą. Nepraėjus net metams, šis darinys tik papildė Seimo „durnių“ gretas...
Naivu būtų tikėtis, kad per Seimo rudens sesiją parlamento pirmininkas Arūnas Valinskas sulauks politinės indulgencijos ir išsilaikys savo poste.
Nevalingai atmintyje iškyla Algirdo Brazausko žodžiai, pasakyti apie Rolandą Paksą, kuriuos galima peradresuoti A.Valinskui: „Jaunas žmogus, perspektyvus. Jam dar viskas buvo prieš akis...“ Ir sugretinimai su R.Paksu peršasi tie patys: vėl intrigos, vėl atakos iš tų pačių žiniasklaidos priemonių, vėl šmėkščioja „operatyvininkai“, vėl kaltinimai ryšiais su nusikalstamu pasauliu ir gražbylystės apie aukštus politiko moralės standartus.
Tačiau taip ir lieka neaišku, kur šuo pakastas. Tą duobę su šunimi vertėtų surasti, nes ji vienus paglemžia, o kiti ją peršoka. Negana to, nors A.Valinskas nenumaldomai artėja prie savo politinės karjeros finalo, jis lieka itin simptomiška mūsų politinio gyvenimo figūra.
Neįtikina kompromituojančios nuotraukos su „daktarais“. Tuomet teisus būtų internautas Vincas, po Baracko Obamos jaunystės nuotraukomis suraitęs tokį komentarą: „Chebra, kurie dar kažko tikitės iš gyvenimo – deginkit savo nuotraukas.“ Nors ne visiems taip blogai baigiasi. Štai 2003 metų vasarą tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis buvo įamžinti su Kauno „Centro“ grupuotės lyderiu Švarcu, tikriausiai Naujosios sąjungos sąskrydyje. Ir nieko.
A.Valinskui kliuvo, nes jis – ne tas ir pasirinko ne tuos politinius partnerius, kad „valstybininkų“ žiniasklaidos organai jį paliktų ramybėje. Žinoma, nenuginčysi – nemalonūs tie Valinskų šeimos „draugai“ Michalskis su Lebedeviene. Ir Michos tvirtinimai, kad jis nepriklausąs Kauno „Daktarų“ gaujai, – juokingi. Kiekvienas bent kiek susipažinęs su nusikalstamo pasaulio taisyklėmis žino, kad ten įklimpęs kelio atgal neturi. Tačiau klausimas, ar ryšių su tokiu žmogumi turėjimas yra lygus politinei mirčiai - lieka atviras.
Žinoma, A.Valinskui galima prikišti politinės patirties ir kompetencijos stoką. Akivaizdu, kad Seimo pirmininkas tokiomis savybėmis turėtų pasižymėti. Tačiau pripažinkime, kad Seimo nariai nuo pradžių žinojo apie šiuos A.Valinsko trūkumus. Kaip ir žinojo, kad A.Valinskas – tipiškas populistas: charizmatiškas, arogantiškas, be apibrėžtos ideologijos („nei kairė, nei dešinė“), puikiai įvaldęs viešuosius ryšius. Klasikinis nacionalinio populisto kelias, kurį nuėjo ir A.Valinskas: kaip meteoritui pasinaudojant rinkimais (būtinai įsteigus nuosavą partinę kontorą) įsiveržti į politikų visatą. Juk popkultūra alsuojanti masė myli naujus, kitokius, savus.
Tačiau A.Valinsko likimas (kaip ir prieš jį buvusių populistų) tik patvirtina dėsnį, kad neužtenka laimėti rinkimus ir įgyti tam tikrus galios procentus. Būtina pakelti valdžios svorį, drauge nenuviliant rinkėjų lūkesčių – o tai neišvengiama tapus valdančiuoju. Natūralu, kad didelė rinkėjų meilė A.Valinskui greit virto didžiule neapykanta.
Tad A.Valinsko fiasko buvo užprogramuotas ir lengvai prognozuojamas. Kai meilės termometro karštis nukrinta, įsijungia politinio elito savisauga. Jis su retomis išimtimis išspjauna populistus laukan. Štai ir dabar A.Valinsko atveju politikos vilkai nedega entuziazmu jam padėti, nes atrodo, kad per tuos ne visus metus, kol A.Valinskas kremta politiko duoną, jis taip ir neperkando politinio žaidimo taisyklių ir neįgijo pakankamai sąjungininkų, kurie padėtų jam išlikti politiniame olimpe. Tuomet ir polėkio nebepakanka.
