Vieną ženklą – kad per mažai dirbama Vakarų sostinėse – jau kadaise buvo kritiškai parodžiusi dabar išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kitų ženklų – dirbkime su kai kuriais Rytų kaimynais, remkime jų europietiškas aspiracijas – rodė net socialdemokratai, tuo lyg pratęsdami, nors ir siaurindami, tradicinę dar Lietuvos Sąjūdžio liniją.
Šis tas jos atrodė likę ir prieš kurį laiką jau tapę net Europos Sąjungos (ES) politikos, būtent Rytų kaimynystės politikos, dalimi. Tai dėmesys Europos šalims – ne Bendrijos narėms, – kurios deklaruoja ir siekia šio suartėjimo arba narystės. Rusija to nesiekia, priešingai, traktuoja kaip brovimąsi „į jos kiemą“, tad ir iššūkį tradicinei savo hegemonizmo nuostatai bei posovietiniam revanšo instinktui. Tuo būdu pati stato save už ribos, į kitą kategoriją, bet ir su irzliomis pretenzijomis dėl ES vykdomos Rytų kaimynystės politikos – draugauti su tais, kurie priima Europos ranką.
Ar nebus jaunieji mičiurininkai išvedę kadaise Lietuvai naują medžių rūšį? Tai ąžuolas svyruoklis, liaunomis verkiančiomis šakomis įsižiūrėjęs į balą po savo kojomis. Atgimimo laikais buvom užmiršę apie jį, o dabar vėl želia.
Rusija skelbia ir norėtų įteigti, kad dėl jos politinių klaidų ir suirzimų kalti kiti, pavyzdžiui, Lietuva. Iš mūsų laukiama atsakymo, todėl jau pradedame savęs klausti: ar esame kuo nors nusikaltę? Tikriausiai, taip, bet kuo?
Čia ir glūdi vis aplinkiniais žodeliais svarstomo dalyko esmė. Prasikaltėli, keisk politiką. Gal prisipažinkim, išties, – prisidėjom prie didžiosios XX amžiaus tragedijos, SSRS iširimo! Kol ši Vladimiro Putino tezė slegia Rusijos politinę ir viešąją sąmonę, mes neišsiteisinsim ir neišsipirksim, nes Lietuvos atsiprašymai ir atsimokėjimai visada bus per maži. Belieka laikytis garbingos tradicijos: „už jūsų ir mūsų laisvę“. Manantiems išvirkščiai, kad nelaisvė geriau – mūsų kantri užuojauta. Tai riba, ties kuria norint „keisti politiką“ tektų peržengti savo tapatybę.
Gana dažnai mėginama įkalbėti, neva Lietuvos diplomatija nemandagi, „reikia keisti retoriką“, nors oficialių asmenų kalbose nelengva būtų rasti kokių tyčia mestų arba išsprūdusių nemandagių pasakymų. Žūtbūtinio susirėmimo metais galėdavo ir pasitaikyti. Sovietai negailėjo mums visokiausių epitetų, šmeižė, kur galėjo, o aš vienoje konferencijoje Paryžiuje 1990 metų rudenį pavadinau SSRS „monstru“ (prisimenu, kaip Lietuvoje susijaudino Justas Paleckis).
Sausio 13-oji patvirtino net ir tokį režimo matymą, pagrįstą nesenomis „perestroikos“ žudynėmis Tbilisyje ir Baku, bet aimanavimai dėl dabartinės retorikos iš tikrųjų neturi pagrindo. Nebent linktume atsisakyti faktų vertinimo ir taikytumės prie senojo sovietinio, nūnai putininio, žodyno. Ar vertinimai „okupacija“, civilių ir belaisvių žudynės, visko grobimai, padaryta žala yra tokie neadekvatūs faktų tiesai, kad imtume varžytis, rausti iš gėdos ir orvelizuotis? Masinės tremtys į okupuojančią valstybę kaip itin sunkus karo nusikaltimas, kuriam nėra senaties - tai sako Lietuvos ir tarptautinė teisė. O gal tebūta „gyventojų perkėlimo į tolimesnius šalies rajonus“?
Bijantiems įvardyti dalykus adekvačiu teisiniu ir politiniu žodžiu noriu priminti oficialių Europos dokumentų žodyną. Štai Europos Parlamento (EP) 2009 metų balandžio 2 d. rezoliucija.
EP „pabrėžia, kad svarbu išsaugoti gyvą praeities atminimą, nes be tiesos ir atminimo negali būti susitaikymo;
yra įsitikinęs, kad pagrindinis komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimų atskleidimo ir įvertinimo tikslas yra susitaikymas, kuris pasiekiamas pripažįstant atsakomybę, prašant atleidimo ir skatinant moralinį atgimimą;
reiškia pagarbą visoms totalitarinių ir nedemokratinių režimų Europoje aukoms ir tiems, kurie kovojo su tironija ir priespauda“.
Tai apie jus, miško broliai, laisvės kovotojai. Europa jums lenkiasi. Galėtų ir Lietuva neatimti jūsų įsirengto namo Vilniuje, Labdarių gatvėje.
„Europa niekada nesusivienys, jei nepasieks bendro požiūrio į savo istoriją, nepripažins nacizmo, stalinizmo ir fašistinių bei komunistinių režimų bendru paveldu ir nepraves sąžiningų ir išsamių diskusijų dėl praėjusiame amžiuje šių režimų įvykdytų nusikaltimų“.
Jei manome, kad taip europietiškai matyti, manyti ir vertinti mums netinka, nepragmatiška, tai reiškia, kad protu dar nesame įstoję į ES, kairiąja koja dar tebeklampojam Sovietijoje. Neprisidedam prie Europos susivienijimo, bet ardom arba per mus, moralinius plūdurus, ją ardo.
Tokia, primenu, EP nuomonė.
Gediminas Kirkilas teisus, kai viešai kremtasi, kodėl nuo 2000-ųjų metų Lietuvoj nieko nedaryta dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo. Tartum pats būtų tik stebėjęs dalykus iš Turniškių pilies kuoro. Ne, pats neišdrįso net paklausti apie savo piliečių rublines santaupas, kurias jau paskutinio okupacijos laikotarpio sovietinis „Sberbankas“ (dabar Rusijos taupomasis bankas) nušvilpė bausdamas Lietuvos indėlininkus už atkuriamą nepriklausomybę. Nušvilpė? Galėtų būti ir kitokia retorika, bet reikmė apskritai iškelti šį klausimą oficialiu raštu ateina kaip neišvengiamas testas nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei ir išrinktajai prezidentei. Drąsos! Permainų Seimas, kurio prisikėlusieji ką tik pasisakė už vienos engiamos tautos laidojimą, savo ruožtu galėtų vis dėlto įveikti socdemų barjerus ir kreiptis į kaimyninę Dūmą dėl kompensacijos mūsų Sausio 13-osios aukoms.
Susitaikymas per atsakomybės pripažinimą - tai Europa apie Maskvą, nes Berlynas yra pripažinęs nacių nusikaltimus daugybe kartų ir būdų. Tai tik Maskva spjauna ant dešimčių milijonų kankinių kapų ir dar ketina priimti įstatymą, pagal kurį baus kiekvieną suabejojusį Raudonosios armijos išvaduojamąja misija bei Stalino-Hitlerio pakto pragmatišku dorovingumu. Mus tas įstatymas labai gąsdins; net užsienio reikalų ministras prabilęs Maskvoje apie okupaciją galėtų gauti trejus metus „tolimesniuose šalies regionuose“, pavyzdžiui, Čitoj pas Michailą Chodorkovskį. Todėl būtinai atsiminkime, kad apie atsakomybę už tironijų nusikaltimus dabar jau kalba ne išsišokėlė Lietuva, o ES.
Kodėl tenka apie visa tai kalbėti, cituoti ir drąsinti? Juk esame drąsi šalis. Iškirtome šventuosius ąžuolynus, o vis tiek norime atsodinti. Tik štai kokybės klausimas.
Ar nebus jaunieji mičiurininkai išvedę kadaise Lietuvai naują medžių rūšį? Tai ąžuolas svyruoklis, liaunomis verkiančiomis šakomis įsižiūrėjęs į balą po savo kojomis. Atgimimo laikais buvom užmiršę apie jį, o dabar vėl želia. Jei gausiai sužaliuos šioj žemėj Lietuvos, tai visas kraštas keisis, ne tik jo retorika.
