Šiuo momentu į viena supuolė net keli Lietuvai reikšmingi įvykiai: Seimo pirmininko atstatydinimas ir naujo išrinkimas, JAV prezidento atsisakymas planų dislokuoti Vidurio Europoje JAV priešraketinės gynybos sistemos elementus ir Baltarusijos prezidento vizitas Lietuvoje.
Arčiausiai "paprastų žmonių" būtų Irenos Degutienės išrinkimas Seimo pirmininke.
Pirma, tuo aktu dar kartą buvo patvirtinta istoriškai reikšminga tendencija, jog svarbiausi postai Lietuvoje pereina į moterų rankas: prezidentė, Seimo pirmininkė, valstybės kontrolierė, finansų bei krašto apsaugos ministrės... Gražus gėlynas!
Antra, jei savo veiklos principingumu, skaidrumu ir nuoseklumu vėliau išrinktoms ar paskirtoms pareigūnėms pavyks pasiekti tą lygį, kuriame jau tvirtai karaliauja valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė, pesimistams, satyrikams, antifeministams savo durtuvus teks perkaldinti į rožes. Ir gražiau, ir taupiau, nes metalinės rožės patvaresnės nei gyvosios...
O kas bus "trečia", išvysime ryt poryt...
Baracko Obamos reveransas Maskvai, kurio jam nepavyko atlikti kitaip, nei atsukant užpakalį Lenkijai, Čekijai, o kartu ir Lietuvai su jos saugumo lūkesčiais, nieko gero nežada mūsų kraštui nei erdvėje, nei laike. Nebent dar tvirtesnį apsikabinimą su Lenkija, kuris, kaip mes žinome iš šimtmečius besitęsiančių santykių su ta šalimi istorijos, Lietuvai paprastai reiškia vienos dienos balių ir ilgametes pagirias po jo. Tai tikrai nėra tas rezultatas, kurio mes siekėme, stodami į NATO, siųsdami karius į Iraką ar Afganistaną ar kitaip remdami JAV politiką.
Tačiau ką padarysi. Šiandien madinga pragmatiška, o ne principinga politika. Tad nenuostabu, kad ir Lietuvos prezidentė, pažadėjusi keisti Lietuvos užsienio politikos prioritetus, suka ienas į tą pačią pusę, kaip ir JAV vadovas. Tik, kaip žinome, sulig Jurgiu ir kepurė: kai JAV ar Prancūzija šypsosi Rusijai, Lietuvai tenka pasitenkinti santykiais su Baltarusija.
Panašių su tikrove prasilenkiančių "perliukų" Baltarusijos prezidento kalbose būta ir daugiau. Bet suklusti verčia jo prisipažinimas, ištrūkęs per interviu Lietuvos žurnalistams Minske.
Baikštesniesiems belieka tikėtis, kad prezidentai neužsižais ir dėl takelio nepames kelio - į tikrąją demokratiją, į orius, o ne palaižūniškus tarpvalstybinius santykius.
Kokį derlių subrandins Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos vizitas į Vilnių - ar nevalgomas piktžoles, ar pilnėjančias bankų bei verslininkų sąskaitas, - pamatysime naujosios politikos rudeniui atėjus. Tai būtų itin tyras laukimas, nedrumsčiamas nei santykių su Baltarusija istorijos - tokios mes kaip ir neturim! - nei kokių nors viltingų lūkesčių, nes, atvirai kalbant, bet kokią viltį, net nespėjus jai užgimti, "užmušė" A.Lukašenkos demagogija.
Kai jam naudinga, A.Lukašenka pabrėžia esąs visa žinantis ir visa galintis savo šalies valdovas, o kai nebenaudinga, ima ir nebežino daugelio valstybinės reikšmės dalykų, pavyzdžiui: nežino, kur prieš dešimtį metų dingo buvęs Baltarusijos premjeras ir net, kaip sakė pats A.Lukašenka, jo artimas draugas Viktoras Gončiaras; "nežino" ir apie savo vyriausybės viceministro generolo Vladimiro Uschopčiko kruviną vaidmenį sausio 13-osios žudynėse Vilniuje, ir dar daug ko...
Panašių su tikrove prasilenkiančių "perliukų" Baltarusijos prezidento kalbose būta ir daugiau. Bet suklusti verčia jo prisipažinimas, ištrūkęs per interviu Lietuvos žurnalistams Minske.
Aiškindamas dvilypę Baltarusijos santykių su Rusija ir su Europos Sąjunga (ES) politiką, A.Lukašenka savo padėtį sulygino su gyvenimu ant įkaitintos keptuvės ir priminė, jog ir Lietuvos situacija buvo panaši, kol ji įstojo į ES. Ir tuoj pademonstravo savo sugebėjimus "raitytis" ant karštos keptuvės: paklaustas, kodėl Baltarusija iki šiol nepripažino Rusijos okupuotų Pietų Osetijos ir Abchazijos "suvereniteto", A.Lukašenka ėmė aikčioti ir muštis į krūtinę. Atseit Rusija, tokia gera šalis, seniai nusipelnė savo politikos palaikymo ir pritarimo, bet ką jis, Baltarusijos prezidentas, vienas galįs padaryti: juk jis turįs atsižvelgti ir į tautos, ir į parlamento nuomonę! Kitaip sakant, tada, kai nori, A.Lukašenka "atsimena", kad ir Baltarusijoje yra parlamentas.
Kas gali paneigti, jog šiandien, kai JAV ima derinti savo politiką su Maskvos įgeidžiais, Lietuvos ir jos vadovų gyvenimas netaps panašus į A.Lukašenkos gyvenimą ant įkaitusios keptuvės? O jei taip, tai Baltarusijos "batkos" ("tėtušio") patyrimas ir metodai (brrr...) Lietuvos politikams gali tapti naudinga politikos mokykla.
Bet jei mes, įmesti į geopolitinę keptuvę, būsime nepakankamai vingrūs, mūsų lauks viena iš dviejų: arba "suanglėsime", kaip sako Juozas Erlickas, arba rusensime, kol užgesime
