Gegužės pabaigoje Vilniuje vykusioje 16-oje tarptautinėje Sacharovo konferencijoje „Authoritarianism on the Rise“ istorikai, sociologai ir politikos tyrėjai svarstė klausimą, kuris šiandien skamba vis garsiau: kodėl pasaulyje stiprėja autoritarinės tendencijos, nors po Šaltojo karo atrodė, kad demokratija neturi rimtų konkurentų ir ima įsitvirtinti kaip savaime suprantama modernios visuomenės kryptis?
Diskusijose netrūko geopolitinių argumentų. Kalbėta apie karus, informacines manipuliacijas, technologijų galią, silpnėjančias tarptautines institucijas ir demokratinių valstybių politinį nuovargį. Visa tai svarbu. Tačiau klausantis šių debatų vis stipriau kirbėjo mintis, kad autoritarizmo stiprėjimo ir demokratijos silpnėjimo neįmanoma paaiškinti vien išorinėmis grėsmėmis ar agresyvių režimų veikimu.
Tačiau sociologinė vaizduotė kviečia apsvarstyti gilumines paties fenomeno priežastis – ar nebus taip, kad demokratijos silpnėjimas prasideda gerokai anksčiau, nei į valdžią ateina radikalūs lyderiai ar valstybės pradeda riboti teises, jis prasideda tada, kai visuomenė pamažu praranda ryšį su pačia demokratijos idėja?
Paradoksalu, tačiau pirmoji šios istorijos dalis yra sėkmės istorija.
Po Šaltojo karo demokratija tapo bene stipriausiu pasaulio raidos politiniu idealu. Daugelis tikėjo, kad ekonominė gerovė, globalizacija, technologinė pažanga ir tarptautinė integracija natūraliai stiprins demokratines visuomenes. Istorija atrodė judanti viena kryptimi.
Ir iš tiesų daug kas pavyko. Milijonai žmonių ištrūko iš skurdo, išsiplėtė švietimo galimybės, sustiprėjo tarptautinis bendradarbiavimas, technologijos sukūrė neregėtas komunikacijos formas.
Demokratijos sėkmė sukūrė optimizmą, kuris pamažu atitraukė dėmesį nuo pačios demokratijos socialinių pagrindų. Buvo manoma, kad demokratija veikia savaime. Pakaks laisvos rinkos, augančio BVP, reguliarių rinkimų ir stabilių institucijų, o demokratinis gyvenimas išliks natūraliai.
Būtent tada ėmė ryškėti pirmieji perspėjimai.
Robertas Putnamas dar XX a. pab. rašė apie silpnėjančius pilietinius ryšius ir mažėjantį socialinį kapitalą. Charlesas Tayloras perspėjo apie plėtrą tokio individualizmo, kuris ima ardyti bendrąjį gėrį. O Michaelas Walzeris priminė pamatinį argumentą: demokratija „gyvena“ ne parlamente, o pilietinėje visuomenėje – asociacijose, bendruomenėse, savanorystėje ir kasdienėje saviorganizacijoje.
Buvo manoma, kad demokratija veikia savaime.
Anuomet šios įžvalgos atrodė veikiau akademiniai svarstymai nei nerimo ženklai: demokratijos atrodė stabilios, ekonomikos augo, o globalizacija generavo vis naujas galimybes.
Auganti high-tech ir fintech industrija spartino gyvenimo tempą ir dar labiau sustiprino šias tendencijas. Globalūs tinklai plėtėsi greičiau nei vietos bendruomenės spėdavo prisitaikyti. Politiniai sprendimai tapo vis sudėtingesni, jų pasekmės – vis labiau išskaidytos, o atsakomybė už jas – vis sunkiau apibrėžiama. Produktyvumas ir efektyvumas tapo esminiais visa ko vertinimo kriterijais.
Kintanti pasaulio tvarka koregavo ir demokratijos raišką. Institucijos liko. Rinkimai liko. Teismai liko. Konstitucijos teisės liko. Tačiau silpnėjo demokratinis gyvenimo būdas. Pilietinė visuomenė vis dažniau buvo minima deklaratyviai, tačiau silpnėjo praktiškai. Bendruomenės, asociacijos, savanorystė, profesiniai ir pilietiniai tinklai nebebuvo suvokiami kaip demokratijos pagrindas, veikiau kaip antraeilis socialinis fonas šalia „tikrojo“ valstybės ir rinkos gyvenimo.
Vis mažiau žmonių dalyvavo asociacijose, bendruomenėse ar savanoriškoje veikloje. Vis mažiau politinių klausimų buvo suvokiami kaip bendro gyvenimo kūrimo klausimai. Politika vis dažniau pradėta vertinti kaip paslauga, kurią vieni teikia, o kiti vartoja.
Tai ir yra didysis mūsų laikų paradoksas.
Demokratija ilgą laiką buvo patraukli ne todėl, kad buvo efektyviausia sistema. Ji buvo patraukli todėl, kad leido žmonėms kolektyviai spręsti jiems svarbius klausimus. Ji suteikė savarankiškumo, politinio veiksmingumo ir dalyvavimo jausmą.
Kitaip tariant, demokratija pirmiausia buvo kultūrinė vertybė, o tik po to institucinė tvarka.
Šiandien situacija dažnai apsiverčia. Demokratiją vis dažniau vertiname technokratine logika. Klausiame, ar ji pakankamai greita? Ar pakankamai efektyvi? Ar gali priimti sprendimus taip sparčiai, kaip autoritariniai režimai?
Tačiau tai reiškia, kad demokratiją vertiname pagal kriterijus, kurie niekada nebuvo jos pagrindinis pranašumas.
Jos stiprybė slypi ne greityje. Jos stiprybė slypi atsparume.
Demokratija leidžia klysti, taisyti klaidas, ginčytis, koreguoti kryptį ir mokytis. Tai lėtesnis procesas, tačiau, kaip rodo lyginamosios istorinės sociologijos tyrimai, ilgalaikėje perspektyvoje būtent jis leidžia kurti tvaresnes visuomenes.
Demokratija pirmiausia buvo kultūrinė vertybė, o tik po to institucinė tvarka.
Ir atvirkščiai – kai demokratija nebeatrodo kaip bendras moralinis projektas, visuomenė tampa daug jautresnė pažadams apie greitus, aiškius ir „veiksmingus“ sprendimus. Dalykas tas, kad demokratija praranda pozicijas pasaulyje ne todėl, kad institucijos veikia išskirtinai blogai, o todėl, kad žmonės nebeįsivaizduoja demokratinio gyvenimo kaip prasmingesnio ir vertesnio ginti.
Demokratijos problema šiandien nėra vien ta, kad ji veikia lėtai ar blogai. Veikiau vis dažniau blogus sprendimus priimame todėl, kad silpnėja pati demokratinė kultūra – tarpusavio pasitikėjimas, pilietinis solidarumas ir tikėjimas, jog bendras gyvenimas yra vertas bendrų pastangų.
Performuluojant garsųjį jau minėtą M. Walzerio teiginį, institucijos neišlaikys demokratinės valstybės, tik demokratiška pilietinė visuomenė gali išlaikyti demokratišką valstybę.
Šioje vietoje įdomi Vidurio ir Rytų Europos patirtis. Ilgą laiką manyta, kad mūsų regiono demokratijos yra silpnesnės už Vakarų demokratijas. Kad mums trūksta demokratinės patirties, stiprių institucijų ir politinės kultūros.
Tačiau matydami, kaip populizmas ir politinė fragmentacija šiandien plinta JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje ar Nyderlanduose, suprantame, kad demokratijos problemos nėra vien postsovietinis reiškinys. O gal net priešingai – kai kuriose srityse būtent mes esame atsparesni.
Galbūt todėl, kad mūsų kolektyvinė atmintis dar prisimena, ką reiškia gyventi be demokratijos. Mums demokratija ilgą laiką buvo ne administracinė procedūra, o egzistencinė būsena – įkūnijanti laisvę, nepriklausomybę ir galimybę patiems spręsti savo ateitį.
Kol demokratija švietė savo pažadu, kol žmonės aiškiai suvokė jos prasmę kasdieniame gyvenime, ji plėtėsi ir stiprėjo. Tačiau kai demokratija vis labiau tapo procedūra, o ne gyvenimo būdu, pradėjome rūpintis ne jos augimu, bet jos gyvybės (nelygu – dirbtiniu) palaikymu.
Demokratija nėra tik politinė sistema, ji visų pirma visuomeninio gyvenimo forma, leidžianti savo nariams gyventi ne tik saugiau, bet ir prasmingiau, kūrybiškiau bei oriau. Tačiau būtent čia susiduriame su didžiausiu mūsų laikmečio paradoksu. Gyvendami efektyvumo, greičio ir nuolatinio krizės valdymo logikoje vis dažniau pradedame manyti, kad sudėtingas problemas galima išspręsti jas supaprastinant – sumažinant diskusiją, apeinant konfliktą, silpninant viešą kritiką ar pilietinį dalyvavimą. Veikiau dėl to ir politika vis dažniau ima atrodyti kaip techninio administravimo sritis, o ne bendro gyvenimo kūrimas.
Šiandien silpnėja ne tik pasitikėjimas valdžia. Silpnėja pats demokratinio gyvenimo būdo patrauklumas. Vis daugiau žmonių demokratiją ima suvokti ne kaip prasmingą bendro gyvenimo formą, bet kaip lėtą, konfliktišką ir neefektyvų mechanizmą.
Politikos sociologijos požiūriu, demokratijos galia slypi ne valdžios koncentracijoje, o jos išskaidyme, pasitikėjimo delegavime ir pilietinėje galioje, kuri gimsta visuomenės viduje – bendruomenėse, savanorystėje, tarpusavio pagalboje, viešame pasitikėjime ir žmonių gebėjime veikti drauge net tada, kai nėra tiesioginės naudos ar prievartos.
Manding, demokratijos ateitis priklausys ne tik nuo institucijų stiprumo ar demokratinių šalių karinės galios. Ji priklausys nuo to, ar visuomenės dar tikės, kad laisvė, solidarumas ir pilietinis dalyvavimas nėra silpnumo ženklai, bet ilgalaikės politinės stiprybės pagrindas.
