Kyla natūralus klausimas: o kokį kelią turėtų pasirinkti Lietuva?
Tačiau šiandien turime ir dar vieną neįkainojamą pranašumą. Galimybę mokytis iš Ukrainos patirties. Daugiau kaip trejus metus nuolatinių masinių oro atakų sąlygomis Ukraina ne tik gynėsi, bet ir praktiškai ištobulino naują oro gynybos modelį, pritaikytą šiuolaikiniam karui, dronų revoliucijai ir milžiniškam technologijų pažangos tempui.
Ukraina tapo pirmąja valstybe pasaulyje, kuri daugiau kaip trejus metus gyvena nuolatinių masinių oro atakų sąlygomis. Kiekvieną dieną prieš ją naudojami įvairiausi ginklai – nuo mažų FPV dronų iki sparnuotųjų ir balistinių raketų. Būtent Ukrainoje šiandien gimsta nauja oro gynybos doktrina.
Ji sako labai paprastą dalyką: nė viena sistema viena pati neapsaugos valstybės.
Karas parodė, kad pigių dronų negalima naikinti vien brangiomis raketomis. Neįmanoma prie kiekvieno objekto pastatyti po raketinę bateriją. Neįmanoma visų grėsmių spręsti vienu technologiniu sprendimu. Todėl Ukraina kuria tai, ką galėtume pavadinti daugiasluoksniu dangaus skydu.
Pirmiausia grėsmę reikia kuo anksčiau pamatyti. Tam naudojami radarai, įvairūs jutikliai, optinės sistemos ir pasyvios stebėjimo priemonės. Tuomet grėsmę reikia atpažinti ir įvertinti.
Galiausiai reikia pasirinkti tinkamiausią atsaką. Vienus taikinius galima sustabdyti elektronine kova. Kitus – dronais perėmėjais. Dar kitus – mobiliosiomis kovos su dronais komandomis. Tik pavojingiausioms grėsmėms naudojamos raketinės oro gynybos sistemos.
Būtent ši logika ir turi tapti Lietuvos pasirinkimu. Turime galimybę sukurti pirmąją Europoje iš karto pagal šiuolaikinio karo pamokas projektuojamą daugiasluoksnę oro gynybos architektūrą. Šioje sistemoje vieningai veiktų radarai ir jutikliai, elektroninė kova ir dronų perėmėjai, trumpojo ir vidutinio nuotolio oro gynyba, NATO integracija ir valstybės atsparumas.
Tiesa, svarbu suvokti, kad Lietuvos dangaus skydo tikslas nėra pasiekti šimtaprocentinę apsaugą. Tokio dalyko šiandien negali pažadėti nė viena valstybė pasaulyje. Tikslas: kad priešininkas mūsų danguje niekada nesijaustų saugus. Kad kiekvienas dronas, kiekviena raketa ir kiekvienas priešo orlaivis nuolat susidurtų su aptikimo, trikdymo ir sunaikinimo rizika.
Iki 2030 metų Lietuva turi pasiekti oro paritetą. Tai situacija, kai priešininkas nebegali laisvai veikti mūsų oro erdvėje. Vėliau turime stiprinti savo oro galią ir kartu su NATO žengti į kitą etapą – dar pilnesnį oro ir raketinės gynybos skydą. Tačiau šiuolaikinio karo pamokos taip pat primena, kad vien antžeminės oro gynybos nepakanka. Oro erdvės kontrolė ir atgrasymas ilgainiui neatsiejami ir nuo kovinės aviacijos pajėgumų. Todėl, pasiekusi oro paritetą, Lietuva kartu su NATO turėtų siekti ir didesnės oro galios, įskaitant nacionalinį kovinės aviacijos branduolį.
Tam reikėtų nemenkų investicijų. Preliminari aptikimo sluoksnio kaina siektų apie 1,1-1,3 mlrd. eurų. Neutralizavimo sluoksnio kaina siektų apie 3,0-3,6 mlrd. eurų. Tačiau tai turėtume vertinti ne kaip išlaidas, o kaip draudimą. Juk neretai sakome, kad saugumas yra draudimas. Tačiau draudimas perkamas ne po nelaimės, o prieš ją. Šiandien Lietuva turi retą galimybę mokytis ne iš savo klaidų, o iš Ukrainos patirties. Turime galimybę kurti ne vakar dienos, o rytdienos oro gynybą.
Šiandien svarbiausias klausimas nėra, ar Lietuvai reikia Dangaus skydo. Svarbiausias klausimas – ar pasinaudosime galimybe tapti viena pirmųjų valstybių Europoje, kuri savo dangų pradeda ginti pagal pamokas, kurias rašo modernus karas.
