Čia neanalizuosiu politinės šios iniciatyvos pusės ir kiek ji gali turėti įtakos šiaip jau pagal turinį nesusijusiems savivaldos rinkimams. Aišku, kad referendumo tema siekiama mobilizuoti rinkėjus, ypač kraštutinių dešiniųjų ir prorusiškų pažiūrų, kad dalykiniai savivaldos lygmens ir specifiniai atskirų savivaldybių klausimai, kuriems spręsti reikėtų pademonstruoti bent tam tikrą išmanymą, būtų pakeisti į nacionalinį lygmenį iškeliant poliarizuojantį klausimą, kuriuo diskutuojant iniciatyvos simpatikams pakaktų primityvios populistinės retorikos. Pasirašė šią iniciatyvą berods 63 Seimo nariai, priklausantys visoms, išskyrus Liberalų sąjūdžio, frakcijoms, tarp jų – keli teisininkai ir net teisingumo ministrė. Pastarieji lyg ir turėtų, paisydami dar ir profesinės etikos, gerbti Konstituciją ir neiti prieš ją.
Apsiribosiu tik teisiniu referendumo iniciatyvos dekonstravimu. Juolab kad referendumo iniciatyvos autoriai tiek laiko praleido aiškindami, kaip teisingai suprasti Konstituciją, kodėl neteisus Konstitucinis Teismas išaiškinęs, kad šeimos samprata pagal Konstituciją yra lyčiai neutrali ir visos šeimos, taigi ir tos pačios lyties poros, yra teisiškai pripažintinos bei lygiai valstybės saugotinos, kad Teismas, girdi, nusprendė už Tautą, tariamai iškreipdamas jos valią, tad Tauta turinti susigrąžinti savo suverenią galią šeimos apibrėžimo klausimu.
Siūloma Konstitucijoje nustatyti diskriminaciją
Pirmiausia dekonstruokime referendumui siūlomą klausimą. Ką gi jis reiškia?
Jame pavartotas žodis „tik“ – taigi siūloma, kad teisinio šeimos pripažinimo pagrindu galėtų būti tik vyro ir moters santuoka, dar motinystė ir tėvystė. Šiuo metu pagal Konstituciją šeimos samprata yra platesnė: ji apima ir kitais pagrindais, įskaitant registruotą partnerystę, atsirandantį šeimos gyvenimą, kurio turiniui būdinga šeimos narių tarpusavio atsakomybė, supratimas, emociniu prieraišumas, pagalba ir panašūs ryšiai, taip pat savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d. ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimus).
Tokia konstitucinė šeimos samprata suformuluota ne remiantis izoliuotu Konstitucijos 38 straipsnio teksto, o sisteminiu jo aiškinimu atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas ir jose įtvirtintų vertybes, be kita ko, žmogaus orumą, lygiateisiškumą ir diskriminacijos draudimą, privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, taip pat laikantis konstitucinio pagarbos tarptautinei teisei ir narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimams principo.
Teiginiai, kad Konstitucinis Teismas neteisingai išaiškino Konstituciją, yra mėgėjiško lygio ir ypač nesolidžiai skamba iš teisininkų lūpų. Pagal Konstituciją yra tiesiog aksioma, kad vienintelė institucija, įgaliota būtent Tautos oficialiai ir privalomai visiems aiškinti Konstituciją, yra Konstitucinis Teismas, ir niekas (joks prezidentas, kitas politikas, jų grupė ar partija) negali šios kompetencijos savintis. Net Tauta, nes Konstitucija neaiškinama referendumais, referendumais neįveikinėjami ir nekeičiami Konstitucinio Teismo sprendimai.
O jeigu taip, tai referendumui teikiamas klausimas gali būti perfrazuotas: „ar pritariate tam, kad konstitucinio šeimos pripažinimo netektų dabar jį turinčios šeimos, kurios nėra kylančios iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“. Būtent to ir norma klausti, nes, kaip minėta, dabar pagal Konstituciją, kaip ji oficialiai ir privalomai išaiškinta, konstitucinis šeimos statusas yra pripažįstamas tos pačios lyties poroms, beje, ir kartu gyvenančioms santuokos neregistravusioms skirtingų lyčių poroms. Referendumui teikiamą klausimą netgi būtų privalu atitinkamai perfrazuoti, kad iniciatorių siūloma formuluotė neklaidintų visuomenės, kuriai mėginama sudaryti neteisingą įspūdį, tarsi siūloma apibrėžti iki šiol tariamai konstituciškai neapibrėžtą šeimos sampratą.
Taigi referendumu iš tikrųjų norima prašyti palaikymo, kad šeima nebegalėtų vadintis tos pačios lyties poros, santuokos nesudariusios skirtingų lyčių poros, taip pat kitos šeimos, kurių kilmės nepriskirsi santuokai, motinystei ar tėvystei (pavyzdžiui, seneliai, auginantys anūkus, kartu gyvenantys broliai ir seserys, pan.). Vadinasi, paprasčiausiai tai yra konstitucinių teisių atėmimo referendumo iniciatyva, kuria siūloma Konstitucijoje nustatyti diskriminavimą šeimos santykių srityje dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, socialinio ir šeiminio statuso.
O diskriminavimas, kaip visi žinome, su Konstitucija tikrai nedera. Jis prieštarauja Konstitucijos esmei, kuriai priklauso piliečių lygybė. Tad referendumu Konstituciją siūloma pasukti prieš ją pačią, prieš Konstitucijoje nustatytus bendro Tautos gyvenimo pagrindus.
Kaipgi, kas nors pasakytų, Tautos valia? Anot oponentų, Tauta balsavo dėl kitokios, nei išaiškinta Konstitucinio Teismo, šeimos sampratos. Turiu juos nuvilti, kad tai netiesa. Iš esmės Tauta 1992 metais priimdama Konstituciją balsavo būtent už tokią šeimos sampratą, kuri nėra diskriminacinė, taip pat balsavo už tolerantiškos pliuralistinės pilietinės visuomenės konstitucinę viziją, kurioje įvairios mažumos ir kiekvienas individas jaučiasi komfortabiliai, nes yra apsaugotas nuo daugumos diktato ir nepagrįsto kišimosi į asmeninį bei šeiminį gyvenimą. Kitaip tariant, Tauta balsavo už visus tuos demokratinius principus, kuriais remiantis sukonstruota konstitucinė šeimos samprata.
1992 metais referendumu priimant Konstituciją nebuvo atskirai balsuojama dėl kiekvienos, įskaitant 38 straipsnį, konstitucinės nuostatos ir principo, tad nėra jokio pagrindo teigti, jog Tauta nepritarė Konstitucinio Teismo atskleistai šeimos sampratai. Galų gale tada tai buvo neįmanoma, nes negalima atspėti visų ateityje iškilsiančių aktualių Konstitucijos aiškinimo klausimų. Kaip negalima buvo, pavyzdžiui, nuspėti šiuolaikinės informacinių technologijų raidos, bet juk dėl to niekas dabar nepradėtų teigti, jog konstitucinės saviraiškos laisvės garantijos ir ribojimai netaikomi internetinei žiniasklaidai, socialiniams tinklams ir elektroninei komunikacijai (tuo tarpu Konstitucijos tekste minimas telefonas ir telegrafas, bet ne internetas). Tad dabartinės referendumo iniciatyvos autorių ir rėmėjų argumentacija kažkuo primena kai kuriuos radikalius islamo fundamentalistus, neigiančius naujas religines praktikas, tiesiogiai neminimas Korane.
Tiek labai paprastai pakaktų tam, kad būtų aišku, jog teikiama referendumo dėl šeimos sampratos iniciatyva yra antikonstitucinė. Jos vertė yra lygiavertė, tarkime, iniciatyvai uždrausti referendumu kokią nors partiją (pavyzdžiui, socialdemokratų) vien todėl, kad daugumai rinkėjų ji nepatinka, kad ir dėl jų apgaudinėjimo. Visiems būtų akivaizdu, kad tokia iniciatyva yra nesąmonė. Tad kodėl mažiau absurdiška turėtų atrodyti iniciatyva atimti konstitucinį šeimos statusą iš tų šeimų, kurios galbūt nepatinka daugumai?
Dalykiniai konstituciniai argumentai
O dabar – apie tai, kas teisine kalba suformuluota aiškinant Konstituciją. Iš esmės Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimuose rasime tą patį, tik kitais žodžiais. Juose Teismas yra išsamiai atskleidęs Konstitucijos, kaip vientiso teisės akto, sampratą ir iš jos kylančius Konstitucijos keitimo ribojimus, kurių esmė – pataisomis negalima sugriauti vertybių, esančių Konstitucijos pagrindu.
Todėl, pirma, referendumo dėl šeimos sampratos iniciatyva pagal turinį prieštarauja Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintiems demokratijos ir prigimtinių žmogaus teisių principams.
Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo, Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija, o iš tikrųjų demokratine gali būti laikoma tik gerbianti kiekvieno žmogaus orumą ir žmogaus teises valstybė (žr. Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. išvadą, 2019 m. gegužės 16 d. ir 2019 m. sausio 11 d. nutarimus). Būtinas pliuralistinės demokratijos elementas yra prigimtinių žmogaus teisių pripažinimas ir veiksmingas jų užtikrinimas, o Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis reiškia, kad šios teisės nėra suteikiamos valstybės ir negali būti nei paneigiamos, nei eliminuojamos politinės daugumos valia, be kita ko, referendumu. Todėl toks Konstitucijos pakeitimas, kuriuo būtų siekiama paneigti dalies asmenų prigimtines žmogaus teises, įskaitant teisę į orumą, lygiateisiškumą ir privataus bei šeimos gyvenimo gerbimą, reikštų paties prigimtinio žmogaus teisių pobūdžio paneigimą.
Antra, referendumo iniciatyva prieštarauja konstituciniam pagarbos tarptautinei teisei principui (įtvirtintam, be kita ko, Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje), kuris reikalauja laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant prisiimtus pagal Europos žmogaus teisių konvenciją (EŽTK), be kita ko, užtikrinti pliuralistinę demokratiją kaip Europos viešąją tvarką.
Šiame kontekste ypač akcentuotina teisė į pagarbą asmens privačiam ir šeimos gyvenimui, įtvirtinta EŽTK 8 straipsnyje. Aiškindamas ją, Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad šeimos gyvenimas iš esmės yra fakto klausimas, priklausantis nuo artimų asmeninių ryšių egzistavimo; šeimos sąvoka apima ne tik santuoka grindžiamus santykius, bet ir kitus de facto „šeiminius ryšius“, pavyzdžiui, kai asmenys gyvena kartu nesusituokę; iš EŽTK 8 straipsnio valstybei kyla pozityvi pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, leidžiantį tos pačios lyties poroms užtikrinti tinkamą jų santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2023 m. sausio 17 d. sprendimą Fedotova ir kt. v. rusija byloje). Kaip pažymėjo EŽTT, toks EŽTK aiškinimas grindžiamas siekiu užtikrinti veiksmingą homoseksualių asmenų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Jis taip pat atitinka EŽTK puoselėjamas „demokratinės visuomenės“ vertybes, tarp kurių svarbiausios yra pliuralizmas ir tolerancija.
Šiuo aspektu EŽTT pabrėžė, kad bet koks EŽTK garantuojamų teisių ir laisvių aiškinimas turi būti suderintas su bendrąja EŽTK dvasia, kuri yra skirta išlaikyti ir puoselėti „demokratinės visuomenės“ idealus ir vertybes. EŽTT vertimu, galimybė tos pačios lyties poroms užtikrinti teisinį pripažinimą ir apsaugą neabejotinai prisideda prie šių idealų ir vertybių įgyvendinimo, nes toks pripažinimas suteikia tokioms poroms legitimumą ir skatina jas įtraukti į visuomenę, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. EŽTT pabrėžė, kad demokratinė visuomenė atmeta bet kokią stigmatizaciją dėl seksualinės orientacijos, o EŽTK yra grindžiama reikalavimu vienodai gerbti kiekvieno asmens orumą ir pripažinti įvairovę kaip esminį demokratinės visuomenės pagrindą. Atitinkamai, EŽTT jau ne viename sprendime yra konstatavęs, kad tos pačios lyties asmenų santykių teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimas valstybėje yra teisės į privataus ir šeimos gyvenimą pažeidimas (dar žr., pvz., EŽTT 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimas Przybyszewska ir kiti v. Lenkiją byloje, kt.).
Trečia, referendumo iniciatyva prieštarauja konstituciniam sąžiningo narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų vykdymo imperatyvui, įtvirtintam Konstitucijos sudėtine dalimi esančiame Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Juk pagal Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnį Sąjunga yra grindžiama šiomis fundamentaliomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises; šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.
Šios fundamentalios vertybės apibrėžtos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje: jos 7 straipsnis užtikrina teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, o 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti, be kita ko, dėl seksualinės orientacijos. Šis draudimas yra bendrasis ES teisės principas, turintis privalomą pobūdį valstybėms narėms (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) Didžiosios kolegijos 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje C‑713/23). Galiausiai pagal ES sutarties 6 straipsnį pagrindinės teisės, kurias garantuoja EŽTK, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus.
Taigi yra bent trys formalios priežastys, kodėl referendumo dėl šeimos sampratos iniciatyva savo turiniu yra antikonstitucinė, t. y. tokia Konstitucijos pataisa, kurios esmei referendume būtų siūloma pritarti, apskritai negali būti priimta.
Su kuo rezonuoja referendumo iniciatyva?
Pabaigai – šiek tiek neteisinių pamąstymų. Tačiau kiekvienas konstitucinis klausimas turi būti matomas platesniame politiniame, net geopolitiniame kontekste.
Su kuo rezonuoja referendumo iniciatyva, kur dar buvo mėginama įgyvendinti ar net pavyko įgyvendinti panašias iniciatyvas? Teisingai, tikrai ne Vakaruose, o pačiuose „dvasingiausiuose“ kraštuose į Rytus – pavyzdžiui, rusijoje, Baltarusijoje, Vidurio Azijos valstybėse, Sakartvele, dar Vengrijoje ir Slovakijoje.
Tai savaime daug pasako – šalys, kurios kontroliuojamos ar daug įtakojamos rusijos. Šiuo požiūriu labai svarbu suprasti ideologinį vadinamojo rašizmo – rusiškojo fašizmo – pagrindą. Jo esmė yra hierarchinis pasaulio matymas. Tarptautiniuose santykiuose tai reiškia įsitikinimą, kad didžiosios valstybės turi teisę dominuoti, o mažesnės valstybės privalo paklusti. Todėl Rusija nepripažįsta Ukrainos ar mūsų teisės savarankiškai rinktis savo ateitį. Tokia pati logika veikia ir valstybės viduje. Jei tarptautinėje politikoje galioja stipresniojo teisė, tai ir visuomenėje atsiranda natūralios hierarchijos samprata: valdantieji prieš valdomuosius, vyrai prieš moteris, „tradicinė dauguma“ prieš mažumas, heteroseksualūs žmonės prieš homoseksualius. Kitaip tariant, žmogaus vertė tampa priklausoma nuo jo vietos hierarchijoje.
Europos, tikiuosi, tuo pačiu ir mūsų, civilizacija remiasi visiškai priešinga logika. Ji grindžiama prielaida, kad visų žmonių orumas yra vienodas, visos valstybės yra lygios pagal tarptautinę teisę, o žmogaus teisės nepriklauso nei nuo jo lyties, nei nuo seksualinės orientacijos, nei nuo tautybės.
Todėl neatsitiktinai rusijos propaganda nuolat bando vaizduoti Europą kaip kažkokį „LGBT projektą“ arba „feminizmo diktatūrą“. Iš tikrųjų puolamos ne LGBTIQ+ ar moterų teisės savaime. Puolama pati lygybės idėja. LGBTIQ+ žmonės ir feminizmas tampa simboliais platesniame konflikte tarp hierarchinio ir egalitarinio visuomenės modelių. Štai kodėl žmogaus teisių klausimai šiandien tampa geopolitikos dalimi. Diskusija vyksta ne tik apie konkrečias teises. Diskusija vyksta apie tai, kokiu principu turi būti organizuota visuomenė ir tarptautinė tvarka – ar pagal stipresniojo teisę, ar pagal žmogaus orumo ir lygybės principą.
Taip kad, kas ką besakytų, referendumo iniciatyva ar parama jam taip pat rodo tam tikrą, gal nebūtinai sąmoningą, vertybinį geopolitinį pasirinkimą.
