Pastaraisiais mėnesiais mūsų galimybes šildyti savo būstus ir nusipirkti maisto produktų už deramą kainą apribojo įvykiai 33 km pločio sąsiauryje tolimame pasaulio krašte.
Atėjo laikas Europai keisti įvykių eigą.
Viena iš dabartinės krizės pamokų yra tai, kad be energetinės nepriklausomybės Europa negali būti iš tikrųjų nepriklausoma.
Kiekvieno tikro nepriklausomybės sąjūdžio priekyje stovi visuomenė. Ir šį kartą yra ne kitaip.
Visoje Europoje matome pirmąsias elektrifikacijos revoliucijos kibirkštis.
Per pirmuosius tris šių metų mėnesius ES buvo įregistruota per 500 000 elektromobilių.
Per tą patį laikotarpį gyvenamųjų namų šilumos siurblių Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje iš viso parduota daugiau kaip 400 000.
Europos gyventojai renkasi elektros energiją. Ir nesunku suprasti kodėl.
Pavyzdžiui, neseniai buvau Suomijoje, kur, mūsų duomenimis, kelionės elektrine transporto priemone išlaidos siekia 2,60 EUR už 100 km, o benzinine – 9,20 EUR už 100 km!
Ekspertų grupės CONCITO duomenimis, pasirinkę elektrines transporto priemones ir šilumos siurblius, Europos namų ūkiai per metus gali sutaupyti 1700–3000 EUR.
Europos gyventojai įžvelgia ateities tendencijas. Ir jie ne tik pasirengę pereiti prie švarios energijos. Jie pasirengę tai daryti pirmieji.
Dabar vienintelis klausimas – kaip ES šalių vyriausybės gali deramai tam pasirengti.
Pirma, reikia gaminti daugiau elektros energijos Europoje naudojantis nuosavais ištekliais.
Turime statyti daugiau vėjo elektrinių parkų. Turime įrengti daugiau saulės elektrinių. O šalyse, kurios nusprendė naudoti branduolinę energiją, turime kurti naujos kartos elektrines ir technologijas.
Tokiu būdu galėsime išvaduoti savo ekonomiką nuo brangaus iškastinių energinių žaliavų importo ir toliau ją plėtoti naudodami savo švarią ir įperkamą energiją.
Antra, turime sudaryti sąlygas lengviau perduoti elektros energiją visame mūsų žemyne.
Vadinasi, reikia modernizuoti elektros linijas ir kabelius. Reikia gerinti tarpvalstybines jungtis. Ir reikia statyti daugiau baterijų, kad galėtume kaupti ir lanksčiai perskirstyti elektros energiją.
Tam reikės investicijų. Bet šios investicijos yra prasmingos ir padės sutaupyti.
Iki 2040 m. į elektros perdavimo ir skirstomuosius tinklus reikės investuoti 1,2 trln. EUR. Bet kiekvienas į elektros tinklus investuotas euras padės sutaupyti daugiau kaip 2 eurus sistemos sąnaudų.
Jei dirbsime kaip vieninga Europa – drauge investuosime ir strategiškai planuosime – galėsime sumažinti sąnaudas ir padidinti pelną.
Trečia, turime remti mūsų ekonomiką ir visuomenę tose srityse, kuriose elektrifikacija stringa, visų pirma pramonės, transporto ir pastatų sektoriuose.
Sprendinių yra. Elektrinės krosnys gamyklose. Elektrinės transporto priemonės ir įkrovimo stotelės mūsų gatvėse. Išmanieji skaitikliai, saulės elektrinės ir šilumos siurbliai mūsų būstuose.
Taip turėtų atrodyti elektrifikuota Europa. Be to, turime užtikrinti, kad niekas neliktų nuošalyje.
Pavyzdžiui, Austrija padeda savo pažeidžiamiems piliečiams pakeisti iškastinio kuro katilus netaršiomis alternatyvomis.
O Prancūzija vykdo socialinę elektrinių transporto priemonių išperkamosios nuomos programą, pagal kurią mažų pajamų namų ūkiai gali už prieinamą kainą nuomotis naują elektrinę transporto priemonę.
Tinkamais sprendimais galime užtikrinti, kad į augančią elektrifikacijos bangą įsitrauktų visa visuomenė.
Netrukus Europos Komisija pateiks Europos elektrifikacijos planą, į kurį bus įtraukti šie ir kiti praktiniai veiksmai, padėsiantys mums priartėti prie galutinio tikslo – paversti Europą pirmuoju pasaulyje elektriniu žemynu.
Tai didelis užmojis, bet jis būtinas. Privalome išvaduoti savo ateitį iš iškastinio kuro grandinių.
Naudodami pačių pasigamintą energiją ir elektrifikuodami Europą, galime atverti naują laisvės erą savo piliečiams: kiekvienuose namuose ir kiekvienoje gamykloje, kiekviename kaime ir mieste, kiekvienam darbuotojui ir įmonės savininkui.
Atėjo laikas mums visiems sutelkti jėgas ir užtikrinti Europos nepriklausomybę pirmiems imantis elektrifikacijos revoliucijos.
