Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 26d. 13:06

Darius Udrys: Sėkminga Lietuva – 5 dalykai, kuriuos turime pakeisti

Darius Udrys Prasideda rinkimų sezonas, įsibėgėja ir politinės diskusijos apie tai, ką turėtume daryti, kad būtume sėkmingesnė valstybė ir visuomenė. Gera girdėti daugybę ambicingų pasiūlymų. Gerai, kad kandidatų yra įvairių ir kad šįsyk nėra vieno(s) „patepto(s)“ kandidato/-ės ar partijos. Prie prasidėjusių diskusijų norėčiau prisidėti, tik gal šiek tiek kitu žvilgsniu – tarsi iš šalies...bet ir nebe.

2011 m. žengiau lemiamą žingsnį savo gyvenime ir apsigyvenau tėvų šalyje, kurioje ligtol buvau viešėjęs tik kaip svečias. Sau pažadėjau, kad nebūsiu tas Amerikos lietuvis, kuris vos išlipęs iš lėktuvo visus ima mokyti, kaip gyventi. Iš ankstesnių apsilankymų ir profesinės veiklos Lietuvoje supratau, jog kai kurios mūsų žaizdos net praėjus tiek metų vis dar sunkiai gyja. Reikėjo laiko deramai įsigilinti. Juk ne viskas, kas veikia vienur veikia kitur.

Nepaisant rimtų iššūkių Lietuvos pažangai, matome ryškių požymių, kad keičiasi ne tik kartos bet ir visuomenės nuostatos, vis po truputį artėjame prie kritinės masės, kuri gali lemti menamus proveržius. Manau visi laukiame to momento, kai šalis, apie kurios nepriklausomybę seneliai su tokiu pasididžiavimu kalbėjo, vėl užims savo vietą sėkmingiausių Europos šalių gretose. Bet manau to sulauksime tik aktyviai skatindami pokyčius, kurie paspartins tolesnę mūsų pažangą.

Daug kalbame apie verslumą, kūrybiškumą ir išradimus. Bet ar iš esmės suvokiame, iš kur visa tai atsiranda...ir kas jiems trukdo atsirasti?

Galbūt todėl, jog užaugau kitokioje, labiau į verslą, kūrybiškumą ir išradimus orientuotoje, visuomenėje, čia pagyvenęs septynerius metus matau kai kuriuos dalykus, kurie dar gali sutrukdyti mums kelyje į tą sėkmingą, klestinčią Lietuvą, apie kurią svajojame. Įvardindamas juos tikiuosi prisidėti prie konstruktyvių diskusijų ir teigiamų pokyčių.

Iššūkis nr. 1: požiūris į nesėkmę

Bandai ką nors naujo? Investuoji į ką nors, ko dar nėra? Pakankamai nejauku. O čia, Lietuvoje, dažnas dar sulaukia aplinkinių paniekos jei iš pirmo karto nepavyksta.

Sunku būtų perdėti, kaip toks požiūris į nesėkmę kenkia išradimams ir pažangai. Kaip pažymi garsus (ir sėkmingas) britų edukologas bei autorius Kenas Robinsonas: „Kas nėra pasiruošęs suklysti niekada nesukurs nieko naujo“. Išties retas yra atvejis, kai kas nors naujo ar įdomaus pavyksta po pirmo bandymo. Savo požiūrį į „nepavykusius“ eksperimentus garsus išradėjas Tomas Edisonas apibūdino taip: „Nepatyriau nesėkmės. Tiesiog atradau 10.000 būdų, kaip lemputė gali neveikti.“ Jei nenusivyliame, su laiku atrandame, kaip lemputė gali veikti.

Bet nesėkmių baimė, kaip ir bet kokia baimė, gali mus paralyžiuoti. Tą baimę sustiprina nepritekliaus jausmas: atrodo, kad tų pinigų taip nedaug, imame labai pergyventi dėl kiekvieno „nepavykusio“ bandymo. Kad santaupos nenueitų „šuniui ant uodegos“. Gera to iliustracija: sielojimasis dėl „Vilnius: Europos G–taškas“ reklamos. „Kas bus jei nepavyks?“ „Kas bus, jei apsikvailinsime?“ Toks mąstymas – kai bijai išvis ką nors nestandartinio bandyti, nes gal nepavyks ir kas nors pasijuoks – veda į sąstingį…arba į nuobodžius, standartinius sprendimus, kuriais niekieno nesudominsime. Būtent jie, o ne nepavykę bandymai yra tikrasis pinigų išmetimas. Kaip futbole, bandymų turi būti daug norint vieno ar dviejų įvarčių.

Kadangi dažnai deklaruojame, jog norime būti inovatyvi šalis, šioje vietoje verta pasimokyti iš Amerikos (tos šalies, kurioje užaugau ir kurios žmonės yra ko gero pasaulio išradingiausi). Ten, jei imiesi kokio nors iššūkio, bet jo neįveiki, arba bandai ką nors išrasti ir daugsyk nepavyksta, iš aplinkinių žmonių gali tikėtis ne paniekos ir sarkazmo, o padrąsinimo ir paraginimų nepasiduoti.

Toks mąstymas – kai bijai išvis ką nors nestandartinio bandyti, nes gal nepavyks ir kas nors pasijuoks – veda į sąstingį…arba į nuobodžius, standartinius sprendimus, kuriais niekieno nesudominsime.

JAV namuose, mokyklose, darbovietėse…netgi televizijos laidose skamba amerikiečio pedagogo Thomas H.Palmer priežodis: „Jei iš pirmo karto nepavyksta, bandyk dar kartą ir dar kartą!“. Tokiu būdu nuo pat vaikystės ugdoma individuali drąsa ir inovatyvumo dvasia. Kai paniškai nebijoma suklysti. Kai nebijoma bandyti ir bandyti...ir darsyk bandyti. Galėtume ir mes čia, Lietuvoje, labiau paraginti tuos, kurie mąsto kitaip, kurie nebijo bandyti to, ko dar niekas kitas nebandė, ir tuos, kurie po pirmosios nesėkmės nepasiduoda.

Jei norime būti sėkmingi, tų inovacijų ir permainų reikia ne tik moksle ir versle, bet ir politikoje bei visuomenėje. Gera pradžia – nepasiduoti konformistiniams instinktams ir nebijoti kritiškų minčių, diskusijų. Be jų sunku įsivaizduoti drąsią, inovatyvią visuomenę, valstybę ir ekonomiką. Nes, tiesa pasakius, niekas – nei diplomatai, nei bankininkai, nei policininkai, nei ekonomistai, nei politologai – iš tiesų nežino su 100% tikrumu, ko mums tikrai reikia. Ateities istorija dar neparašyta.

Dėl to svarbus atviras, drąsus ir produktyvus visuomeninis dialogas – ne tik tarp politikų. Paprasti žmonės turi nebijoti išreikšti savo nuomonę, nesvarbu, jog kai kam ji gali pasirodyti keista ar nepopuliari. Turime burtis į diskusijų grupes ir organizacijas, kuriose sugeneruotos idėjos būtų laisvai pristatomos visuomenei be paniekos ir be pasmerkimų. Nes ką gali žinoti – gal ne apie viską pagalvojo mūsų elitas. Amerikos konservatorių šulas William’as F. Buckley’s kadaise išreiškė savo pasitikėjimą paprastų žmonių kolektyvine išmintimi pareikšdamas, jog „mieliau patikėčiau valdžią pirmiems 400 vardų Bostono telefono knygoje nei Harvardo dėstytojų kolegijai.“ Nemenkinant mokslo svarbos, net protingiausieji ir labiausiai išsilavinę turi prisipažinti, jog ne viską žino. Be to, nebūtinai viskam yra tik vienas teisingas atsakymas, kurį užtenka nuleisti iš aukščiau.

Su požiūriu į nesėkmę susijęs iššūkis nr. 2: empatija

Su empatija turime rimtų problemų. Tą rodo ne tik mokslinės studijos, kuriose Lietuva minima, kaip visuomenė, kurioje empatijos mažiausia, bet ir mūsų tarpusavio bendravimas. Suprantu, kad šalis išgyveno sunkius dešimtmečius, kai nebuvo galima niekuo pasitikėti, išskyrus pačius artimiausius žmones (ir tai ne visuomet). Suprantu, kad po to sekė laikmetis, kurio metu atrodė, jog esame nepajėgūs vieni kitiems padėti ir kiekvienas turi rūpintis visų pirma savimi. Bet mes turime išmokti labiau vieni kitus užjausti, lavinti savo emocinį intelektą apskritai. Nes valstybė ir visuomenė, kurioje žmonės vieni kitiems nerodo bent minimalaus gerumo yra valstybė ir visuomenė, kuri greit nebebus niekam reikalinga. Be empatijos, bendradarbiavimas tampa neproduktyviu ir gyvenimas – nemalonus.

Ar žinote, ką man, kaip Los Andželo lietuvių bendruomenės pirmininkui dažniausiai įvardindavo Lietuvą palikę lietuviai, kaip priežastį, nulėmusią jų apsisprendimą emigruoti? Ne mažos algos. Ne galimybių stoka. O jausmas, kad Lietuvoje žmonės vieni kitų negerbia ir nevertina…nekalbant apie užuojautą ir solidarumą. Kad bėdoje, neskaitant nebent artimiausių giminių, iš esmės liksi vienas (ir gal aplinkiniai netgi tyliai džiaugsis – kaip anekdote apie kaimyno nugaišusią karvę).

Nuo nepriklausomybės atkūrimo praradome apie 1.000.000 gyventojų. Nuskaitėte teisingai. Šeši nuliai. MILIJONĄ iš trijų su puse. Ir išvyko toli gražu ne kažkokie nereikalingi žmonės. Jeigu kokia nors žymesnė jų dalis išvyko (ir negrįžta) ne dėl to, kad algos čia mažesnės ar sąlygos vargingesnės, bet dėl to, kad jie čia nesijaučia mylimi ir gerbiami, sprendimas, gerbiamieji, yra mūsų pačių rankose. Pilietinis draugiškumas ir atjauta nereikalauja pinigų. O jų vertė visuomenei yra neįkainojama.

Iššūkis nr. 3: skurdus mąstymas

Skurdo problema nėra vien materialinė. Skurdas turi ir psichologinių pasekmių. Tą matome, pavyzdžiui, paramos gavėjo sindrome, kai žmogus (o kartais ir visa šalis) pripranta gyventi iš kokio nors globėjo paramos ar pagal globėjo instrukcijas. Dingsta ryžtas planuoti į priekį, galvoti toliau nei kita savaitė, ką jau kalbėti apie ilgalaikę plėtrą ir investavimą į save ir savo žmones. Tai matome tokiuose dalykuose, kaip įmonių personalo profesinis lavinimas. Neverta investuoti? Sakote: kas bus, jei investuosime į darbuotojus, o jie išeis? Geriau pagalvokite (kaip tame pasakyme): kas bus, jeigu neinvestuosime ir jie pasiliks?

Skurdus mąstymas pasireiškia ir europinės paramos sistemoje, kai skubama ne tikslingai suplanuoti ir panaudoti, o tiesiog kuo greičiau ir belekaip „įsisavinti“ kitų uždirbtus ir dovanojamus pinigus. To pasekmė – gausybė iššvaistytų lėšų, ekonominė priklausomybė nuo išmokų ir su tuo susiję blogi įpročiai valdiškame bei privačiame sektoriuose.

Problemą dar paaštrina mūsų ne itin stabilios, ne itin demokratiškos ir ne itin pilietiškos istorijos patirtis. Planuoti į priekį nelabai apsimokėjo kol jautei, jog ponas, valdžia, okupantas, likimas tavo planus bet kuriuo metu gali paversti niekais. Komunizmo metu buvo tie garsieji penkmečio planai, kurie virto visuotiniu paniekos objektu. Planai buvo nerealistiški, ataskaitos klastojamos...kam tokių reikia?

Spėju, kad dėl šių priežasčių planavimas į priekį, nesakant strategavimas, Lietuvoje įgijo blogą vardą. Ilgalaikiai planai, jei jų ir būna, dažnai tiesiog „nugula stalčiuje“ užmiršti. Kai tapau naujos savivaldybės įmonės „Go Vilnius“ direktoriumi ir ėmiau kartu su komanda rengti veiklos strategiją ir planą, turėjau nemažai žmonių įtikinėti, kad prieš pradedant veikti apsimoka investuoti į gero strateginio plano parengimą. Pas mus toks planavimas kelia įtarimus, kad jo dingstimi „tempiama guma“ arba „taškomi pinigai“. Neneigiu, jog strategijų ir studijų ruošimas gali tapti priedanga neveiklumui ir pinigų švaistymui. Piktnaudžiavimas tuo irgi prisidėjo prie strategavimo ir planavimo blogo vardo. Bet veikimas be aiškios vizijos ir geros strategijos – irgi nekas.

Gal tų pinigų Lietuvoje ir nėra per daugiausiai. Bet mąstydami skurdžiai tik laiduojame, kad to, ką turime panaudojimas bus ydingas, nes galvojame ne apie tai, kaip ateičiai išsikepti didesnį pyragą, o kaip maksimaliai pasiglemžti to, ką turime čia pat ir dabar.

Problemą dar paaštrina mūsų ne itin stabilios, ne itin demokratiškos ir ne itin pilietiškos istorijos patirtis.

Iššūkis nr. 4: „Rusija“

Apie šią grėsmę man, kaip Antrojo pasaulinio karo tremtinių vaikui aiškinti nereikia. Mano šeima tai patyrė savo kailiu. Turint omeny tai, kiek apie tą grėsmę politikai kalba, mane stebina tai, jog šiandien, po viso to, kas įvyko ir vyksta mūsų regione, Lietuvos ginkluotosios pajėgos yra vos pusė to dydžio, kokio jos buvo 1940 m. Nėra itin jauku, kad tarp sostinės ir valstybės sienos, nuo kurios priešui iki mūsų labai netoli nėra nė vieno tanko, o danguje geriausiu atveju skraido vos keli (ir net ne mūsų) naikintuvai. Manau tokioje kaimynystėje savo gynyba derėtų labiau pasirūpinti. Bet kartais atrodo, jog tie, kas labiausiai apie tai rėkia mažiausiai tuom realiai rūpinasi. Ar ne geriau būtų, JAV Prezidento T.Ruzvelto žodžiais, „kalbėti švelniai ir turėti tvirtą vėzdą“?

Bet pakalbėkime dabar ne apie tą nedraugišką kaimynę ir akivaizdžią geopolitinę grėsmę. Pakalbėkime apie subaubintą „Rusiją“ (ir nepamirškime „sovietų“), kuri linksniuojama, kai nesinori patiems prisiimti atsakomybės. Kodėl mes tokie, o ne kitokie? Nieko nepadarysi – mus sugadino „sovietai“. Kodėl dabar taip, o ne kitaip? „Sovietinis palikimas“, „Kremliaus įtaka“. Kodėl turime nekalbėti apie X, Y arba Z, nedaryti A, B arba C? „Nes tai naudinga Kremliui“. Kodėl turime balsuoti už X arba pritarti Y ir Z? „Kad nelaimėtų Rusija“. Kritikuoji ura-patriotus bei kitus, kas nuolat eskaluoja šią temą siekiant pigių politinių dividendų? Domiesi istorine tiesa ir teisingumu? Istorijos nevertini propagandiškai? Kritiškai vertini visokius „herojus“, kurie susidėjo galimai nusikalto žmogiškumui? Nori, kad tiek nebūtų kertami miškai” „Tarnauji Kremliui!“.Ginkite dievai nesakau negalvoti apie Rusijos grėsmę. Tačiau įvairiausiais atvejais refleksyviai vadovaujantis vien

Rusijos baubu kyla kita grėsmė: kad užtrumpinsime savo viešąjį gyvenimą, sutrukdysime sau priimti protingus sprendimus, nusikratysime atsakomybės už dabartį ir ateitį, supriešinsime visuomenę, suvaržysime laisvę dėl kurios kovojome, ir transliuosime žinią (tai pačiai Rusijai), kad esame ne drąsi šalis, o bailiai, kuriuos lengva įbauginti ir tuo išgasčiu manipuliuoti. Galbūt dėl ne vienos mūsų vidinės problemos iš tiesų kalti sovietai ir Rusija, bet sau tai nuolat kartoti nėra labai produktyvu.

Iššūkis nr. 5: komandinis darbas

Ne aš vienas pastebėjau, kad sunkiai mums lietuviams sekasi dirbti kartu („kur du lietuviai, ten trys partijos“). Kartais atrodo mums labiau rūpi atrasti tarpusavyje skirtumus nei ieškoti panašumų, sąlyčio taškų ir pagrindo bendradarbiavimui. Ir dar bijome vieni kitais pasitikėti. O kai galėtume vienas kitą paraginti kartais mieliau vienas kitam primename: „sakiau, kad tau nepavyks!“.

Ta pati nesėkmės baimė verčia mus greit atsiriboti nuo bet ko, kas kvepia nesėkme ir ieškoti atpirkimo ožio vos tik kažkas nepavyko. Toks nelojalumas dar labiau pakerta pasitikėjimą. Be pasitikėjimo ir lojalumo – jei tik susidūrus su iššūkiais bendražygiai neria į krūmus arba ima badyti vieni į kitus pirštu – komandinis darbas pasidaro neįmanomas. O jei trūksta emocinio intelekto ir empatijos, sunkiai seksis su bendradarbiais susikalbėti, juos motyvuoti ir susidirbti.

Galbūt sprendžiant šią problemą labiausiai praverstų ne tik daugiau šių įgūdžių ir jautrumo lavinimo mokyklose, bet ir tokio labai paprasto dalyko: daugiau sportavimo komandose – vaikams ir suaugusiems. Juk veikdami kartu komandose išmokstame...veikti kartu komandose!

* * *

Nemanau, kad šie iššūkiai yra neįveikiami. Kaip jau rašiau, daug kas Lietuvoje jau keičiasi į gerąją pusę – šiuose ir panašiuose dalykuose. Išreiškiau šias mintis nes tikiu, jog atvirai ir tiksliai įvardinę savo iššūkius lengviau ir greičiau juos įveiksime.

Galbūt svarbiausia suvokti, jog turime savyje viską, ko reikia šiems iššūkiams įveikti. Juos įveikti trukdo ne pinigų stoka. Jie yra ne tiek išorėje, kiek mūsų galvose ir širdyse. Užtektų tai suvokti ir pasiryžti daryti kitaip.

Darius Udrys yra buvęs „Go Vilnius“ vadovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min