Vieniems, dabar valdžioje esantiems, priešai – profsąjungos (joms kažkas diriguoja), žiniasklaida, visiškai nesigilinanti į problemų esmę, kitiems – valdžia. Kai valstybei sunku, užuot susitelkus, gausėja demagogų gretos. Jų apstu tiek pozicijoje, tiek opozicijoje. Išskirčiau dvi grupes, kurias sąlyginai įvardyčiau: G.Kirkilo ir A.Valinsko. Prisipažinsiu, praeityje dėl G.Kirkilo klydau, kad tai – žmogus, turintis pretenzijų būti politiku, o pasirodė kaip paprastas oligarchų tarnas.
Nuo pat pirmosios naujojo Seimo dienos demagogijai, pereinančiai į cinizmą, vartus atvėrė A.Valinskas. Negirdėjau, kad kas nors anksčiau taip nemirksėdamas žmonėms bandytų į akis pūsti miglą. Sakykime, jo gyrimasis, kad susimažino atlyginimą iki 811 litų, pamiršdamas pridurti, kad likusieji pinigai taip pat plaukia į jo sąskaitą, kaip žiniasklaidai paviešino Seimo buhalterija. Bet ne tai svarbu. Jeigu A.Valinskas būtų sąžiningas, atsisakytų visų kitų pajamų, žmonos atlyginimą irgi sumažintų iki tokios pat sumos bei iš to gyventų.
Neseniai vienas Lietuvoje žinomas elito veikėjas TV žiūrovus įtikinėjo: „Baikite kalbas apie žmonių lygybę. Visi pagaliau turi suprasti, kad vieniems lemta skraidyti, kitiems – žeme šliaužti...“ Kai ši nuostata perkeliama į vyriausybių programas, valstybė artėja prie socialinio sprogimo ir tada nepriklausomybė tampa nebemiela. Šis veikėjas, nors ir ne Seimo narys, bet iš tos pačios „žvaigždučių“ kompanijos. Tuo keliu ir žygiuojama.
Nuo pat pirmosios naujojo Seimo dienos demagogijai, pereinančiai į cinizmą, vartus atvėrė A.Valinskas.
Lyg jau ir buvo pradedanti įsigalėti tradicija: opozicija naujai Vyriausybei susitelkti duoda 100 dienų (kritika paliekama žiniasklaidai). Kol socialdemokratai kritikavo naujus mokesčius ir ypač tą mokesčių dalį, kur pagrindiniai sunkumai buvo perkeliami ant skurdžiausių gyventojų sluoksnių, buvo galima juos suprasti. Bet kai G.Kirkilas pasitelkia visą savo gražbylystę prieš Energetikos ministerijos kūrimą ir isterišką LEO LT gynimą, pajunti jo asmenyje demagogijos klasiką. Juk „liūtuką“ kritikuoja ne tik opozicija, bet ir dalis jo partijos kolegų (V.Andriukaitis). G.Kirkilas kritikuoja Vyriausybę, kad ši atsisako progresyvinių mokesčių. O kur anksčiau buvo G.Kirkilas? Taip, šioje Vyriausybėje esama simpatijų nekeliančių asmenybių, bet ne jie užkliūva.
Gintaro Steponavičiaus draugija apžiūrėjo, kad aukštosios mokyklos turi nemažai nekilnojamojo turto. Kodėl jo neperpumpavus į oligarchų rankas? Kad taip yra, įsitikinsime išstudijavę teikiamą Aukštojo mokslo įstatymo projektą. Čia socialdemokratai kaip tyli, taip tyli, o A.Valinsko kompanija tyčiojasi iš Seimo, jo priimtų įstatymų. Taigi vadinantieji save socialdemokratais niekur nepuola TV-Tėvynės sąjungos koalicininkų, nors daugelio abejotinos vertės projektų autorystė priklauso jiems.
Keista, kad mūsų vyriausybės pirma priima sprendimus, visiškai negalvodamos apie pasekmes. Niekaip nenorima pripažinti, kad dabartinė mokesčių reforma, perkelta ant mažai uždirbančių žmonių pečių, didina atskirtį. Reikia būti kraštutiniu demagogu, kad nesuprastum: sumažinus pajamų mokestį nuo 24 iki 21 proc. laimi tie, kurie uždirba daug, o padidinus PVM maistui, vaistams ir kitoms būtiniausioms prekėms pralaimi visi. Vadinasi, šiuo atveju diržus susiveržti pirmiausia turi mažiau uždirbantys žmonės. Bet dabar, kai yra požymių, kad A.Kubilius pradeda įsiklausyti į kritikų balsus, verta palūkėti.
LSDP pagrindinis tikslas – nuversti A.Kubiliaus Vyriausybę. Taip, didelė Vyriausybės veiksmų dalis nusipelno kritikos. Ta proga mano ausyse vėl skamba kadaise ištarti A.J.Greimo žodžiai: „Mes svajojome ir laukėme, kada bus nuverstas Smetonos režimas, bet negalvojome, kas jį pakeis...“
G.Kirkilo kompanija ruošiasi grįžti į valdžią. Jai reikalingi sąjungininkai. Dėl to nekritikuoja TV-TS koalicininkų, nes nereikia būti dideliu analitiku, kad suvoktum, jog tie persimes, kai pajus didesnius dividendus.
LSDP pateikė alternatyvią programą. Skaitau ją. Vėl gražūs ir anksčiau skambėję žodžiai. Kas įgyvendins? Pateikiamas šešėlinės vyriausybės narių sąrašas. Joje kur kas daugiau oligarchų atstovų negu bet kurioje kitoje buvusioje Vyriausybėje. Žinoma, ji priimtina ir „Abonento“ partijai, ir A.Valinsko „žvaigždūnams“, kuriems, kaip parodė jų veikla Seime, niekas kitas, išskyrus postus, nerūpi. Jie savo demagogija pranoko ir socialdemokratus. Dar kartą „socialdemokratai“ tyčiojasi iš socialdemokratinių idėjų.
Kodėl taip atsitinka? Dėl socialdemokratų, manau, viską įtikinamai paaiškino Povilas Gylys, ilgą laiką buvęs LDDP pirmininko pavaduotoju. Pasak jo, Socialdemokratų partija yra A.Brazausko mentaliteto įkaitė: „Jis – baisu ištarti – nesupranta, kas yra socialdemokratija, ir yra intuityvus dešiniosios politikos šalininkas. A.Brazauskas nuėjo ir paskui save nusivedė partiją rinkos fundamentalizmo keliu. Laisvosios rinkos instituto ideologija jam darė didesnę įtaką nei atskirų socialdemokratų bei inteligentų argumentai, nukreipti prieš rinkos fundamentalizmą ir dėl jo įtakos stiprėjančius laukinio kapitalizmo požymius. (...) dabartinėje socialdemokratų vadovybėje reikėtų su žiburiu ieškoti socialdemokrato.“ Tokia yra mūsų politinė realybė.
Seime vyrauja vienos krypties politiniai demagogai (kiti užima stručių pozicijas), kuriems rūpi tik klano interesai. Todėl Lietuvos parlamente kol kas rimta politinė diskusija neįmanoma. Ten vyksta vien brutali kova dėl valdžios arba tiksliau – dėl likusio valstybinio turto nusavinimo.
Istorinė patirtis vienareikšmė – didėjanti socialinė ir ekonominė atskirtis tragiškai baigiasi visiems. Manyčiau, mes dar nesame dugne. Idant to neatsitiktų, būtinos susitarimo paieškos. Tačiau jis negalimas, kol ignoruojami daugelio žmonių interesai, kai vieni savo gerovės siekia kitų sąskaita. Būtinas dialogas, bet jo negali užmegzti nei demagogai, nei stručiai. Jam reikalingi įžvalgūs analitikai visose valdžios struktūrose.
